Vis dėlto moterį ir katę sieja daugiau. Amžių tėkmėje katės regėjo ne mažiau juodų ir baltų dienų nei moterys: jas šlovino, niekino, bet gyventi be jų negalėjo.
Ne gyvenimas, o rojus
Bene labiausiai kates įvertino ir pamilo senovės egiptiečiai, kurie jas vadino mau arba miu. Dėl gebėjimo medžioti graužikus, paukščius, dėl vikrumo, gudrumo, meilumo ir greičiausiai dėl dar menko paplitimo naminės mau Egipte buvo dievinamos tikrąja to žodžio prasme.
Egipto gyventojai garbino kačių deivę Bast, kuri turėjo katės galvą. Taip pat dievą katiną Ra. Ypač buvo garbinamos skirtingų akių spalvų arba trijų kailiuko spalvų mau – žyniai jas praminė amžinybės simboliu.
Egipte, katei nudvėsus, šeimininkai raudodavo ir nusiskusdavo antakius, taip demonstruodami gedulą. Paskui katę kruopščiai balzamuodavo, guldydavo į medinį karstą ir palaidodavo specialiame kačių nekropolyje. Tai patvirtina 1890 m. Beni Chasane atkastas kapas, kuriame rasta per 300 tūkstančių kačių mumijų.
Ne gana to, tiek faraonai, tiek paprasti žmonės buvo laidojami su savo katėmis, kartais į kapą netgi įdedama balzamuotų pelių... Ir jau turbūt nereikia nė sakyti, kad anuomet Egipte pasikėsinti į katės gyvybę ne religiniais tikslais reiškė būti pasmerktam myriop.
Po rožinį pasaulį
Iš Egipto po visą pasaulį katės išplito daugiausia dėl žmogaus troškimo keliauti. Jūreiviai kačių pasiimdavo į laivą, kad jos naikintų graužikus, o apsistoję naujoje šalyje, nepamiršdavo ir šių keturkojų. Be to, senovėje jūreiviai tikėjo, kad laive apsigyvenusi juoda katė neša laimę. Dėl to skęstant laivui pirmiausia stengdavosi išgelbėti katę, taip tikėdamiesi ir patys greičiau išsigelbėti.
Štai rusai daugelį amžių kates siejo su laime, turtais. Dėl to senovės Rusijoje šie gyvūnai kainavo brangiai. Buvo tikima, kad murklę įleidus į naujus namus, dar prieš įžengiant žmogui, sulauksima didelės sėkmės.
Taip pat manyta, kad katė saugo būstą nuo vagių. O didžiausia dovana vestuvių dieną – pamatyti čiaudinčią keturkoję, nes santuoka neabejotinai bus laiminga.
Kinijoje ir Japonijoje katės taip pat užėmė deramą vietą visais laikais. Ten ilgauodegė – laimės, ramybės ir turtų simbolis. Pats žymiausias japonų katinas, ko gero, yra Maneki Neko.
Taip vadinama keraminė, popierinė ar metalinė tupinčio rainio skulptūrėlė – Maneki Neko, vaizduojamas pakelta letenėle.
Toks gestas tradiciškai aiškinamas kaip kvietimas užeiti. Dėl to Japonijoje Maneki Neko dažniausiai galima pamatyti kavinėse, parduotuvėse ir lošimo namuose. Šio mielo katinėlio kilmė neaiški, bet legendų sklando daug.
Didžiausia dovana vestuvių dieną – pamatyti čiaudinčią keturkoję, nes santuoka neabejotinai bus laiminga.
Viena jų byloja apie turtingą feodalą, kuris per audrą sustojo po Gotokuji šventyklos medžiu. Netikėtai lauke pasirodė šventyklos dvasininko katinas, kuris tarsi mojavo letenėle ir kvietė paklydėlį užeiti. Vos nustebęs feodalas pasitraukė nuo medžio, į pastarąjį trenkė žaibas.
Nuo to laiko turtingas vyras ir vargani šventyklos dvasininkai bei jų katinas susidraugavo. Taigi šventykla suklestėjo, o katinui nugaišus jo garbei feodalas pagamino pirmąją Maneki Neko skulptūrėlę.
Už tai, kad gaudė peles ir žiurkes, kates pamilo ir Europa. Senojo žemyno gyventojai, ypač aristokratai, žavėjosi ir šių keturkojų charakteriu: nepriklausomos, orios, nenuolankios, aikštingos – visai kaip aukštuomenės narės. Su kokiu kitu gyvūnu turtingieji būtų radę tiek bendra?
Senovės Skandinavijos legendos mini gražuolę meilės ir vaisingumo deivę Frėją, kurios vežimą traukia katės. O keltai šlovino deivę Ceridven, kuriai, pasakojama, tarnavo būrys baltų kačių. Romėnai kačių nedievino, bet laikė jas laisvės simboliu. Tiesa, Romos valdovai labiau džiaugėsi naminiais liūtais, kurie simbolizavo valdžią...