Ir ką jūs sau galvojat? „Ne eglė, o kažkoks SIURREALIZMAS!“ – sušuko Danutė, žodelį perskaičiusi savivaldybės išplatintame pranešime spaudai. Siurrealizmas, sako.
Gerai, žvilgtelkime į visiems pasaulyje puikiai žinomos meno mekos „Švenčių studija“ atstovo komentarą, kuris už XXI a. sukurtą siurrealizmą buvo prafunduotas 95-iais tūkst. eurų. Čia tiek kainuoja Kalėdų eglė, čia tiek kainuoja kelionė laiku atgal į XX amžių. „Šiemet ji – lyg siurrealistinis paveikslas, kurio transformacijos įtraukia ir pasakoja savitą kalėdinę istoriją, atveria viduje slypinčią staigmeną“, – pasakojama pranešime spaudai.
Menininkas Dominykas Koncevičius, minėtos kelionių laiku agentūros atstovas ir eglės autorius, teigia, kad „įvairiose srityse ryškiomis transformacijomis pažymėti šie metai kiek primena prieš šimtą metų kilusį siurrealizmą“. Galima nuspėti, kad viena iš įvairių sričių – koronaviruso pandemija, taip pat – JAV prezidento rinkimai, Skvernelio asfalto transformacija, kas čia dar aktualesnio… Ai, avocado–toast vis dar didžiausia instagramo žvaigždė. Lyg ir tiek čia būtų tų naujienyčių.
Eikime toliau: „Eglės koncepcija atspindi šiuolaikinių technologijų progresą, pokyčius visuomenėje, žmonių skirtumus, judėjimą, miestų gyvenimą ir plėtrą, išryškina Vilnių kaip šiuolaikišką ir dinamišką miestą.“ Paprasčiau būtų buvę pasakyti „Eglė atspindi tą ir aną“, nes tokie klišiniai lozungai tik tiek čia ir tepasako. Palaukit, ką tai bendro turi su siurrealizmu? Turiu omeny pandemiją. Ir eglę. O, Salvadorai…
Nereikia menotyros daktaro laipsnio, kad suprastume, kas yra siurrealistinis ir kas apskritai yra siurrealizmas. Juk kalbama ne apie tai, kad XXI a. reiškiniai yra siurrealūs, o pabrėžiama, kad jie nubloškia į siurrealizmą – meno kryptį, srovę, judėjimą. Susipažinti su tokiomis sąvokomis visiškai užtenka „Vikipedijos“.
95 tūkst. eurų. Čia tiek kainuoja Kalėdų eglė, čia tiek kainuoja kelionė laiku atgal į XX amžių.
Kaip ir nereikia tapti epidemiologu, kad turėtume paprasčiausias ausis ir įsiklausytume į specialistų raginimus neiti į siurrealizmo fiestą. Kol vieni valkioja kultūrinių ir meninių idėjų sąvokas savo strypams apibūdinti, kiti mielai fotkinasi šalia jų ir platina virusą. Stabai jūs. Tik neįsižeiskite, išverčiau iš angliško „idol“.
Taigi. Kad pandemija nieko neturi bendro su siurrealizmu, aiškinti nereikia. Tik prašau, kai norėsis žiūrint žinias apie naujus ligos atvejus ištarti „kažkoks čia siurrealizmas“, geriau sakykit „lyg grįžus į ispaniškojo gripo laikus“ ar bent jau, jei jau negalite – „siurrealu“.
Aš naivokai nesuprantu, kam iš meno srovės sąvokos gimdyti nestilingą palyginimą. Toks pusiau neapdairus pasisakymas net pačią eglę pavertė siurrealistine. Tam, kad ji nėra siurrealistinė, užtektų pasakyti, jog tereikia pasižiūrėti į kalendorių, į sąvokų reikšmes ir į eglės formą. Po Naujųjų kaip tik bus akcija tiems kalendoriams apie sodžių, kur reik lapelį nuplėšt, bet niekas neplėšia, nes patarimai superiniai. Apibūdinimas „postmoderni“ būtų tikęs ir nėra žeminantis, bet ačiū, su siurrealizmu davėte peno šiam tekstui.
Visi anksčiau minėti apibūdinimai apie progresą ir pokyčius kilo iš to, kad eglė tiesiogine šio žodžio prasme išėjo iš savo ribų. O kai išeiname iš savo ribų, pradedame kalbėti apie miestų plėtrą, žmonių skirtumus ir t. t. Labai paprasta ir plokščia suvokimo schema.
Kai kurios eglės dalys nutolo nuo jos centrinės ašies ir tai sukūrė kalėdinį stebuklą: ši dekonstrukcija leido rastis eglės eglėje konceptui, nes galima užeiti į jos pilvuką ir ten rasti dar vieną eglutę. Šiuo sprendimu labai džiaugiamasi ir teigiama, kad tai – „nenuspėjama, šiuolaikiška, autentiška“.
Eglė eglėje, teatras teatre, vaikas mamos įsčiose, matrioška matrioškoje. Konceptualu. Bet nieko bendro su siurrealizmu neturi. Eilinė postmoderni eglė, ir viskas su tuo gerai. Eilinė, nes visgi nuspėjama.
Eilinė eglė, nes visgi nuspėjama. Kelių blokelių pastatymas šiek tiek tolėliau nuo eglutės ašies nepadaro jos siurrealistine.
Kelių blokelių pastatymas šiek tiek tolėliau nuo eglutės ašies nepadaro jos siurrealistine. Kaip ir jos koncepcija neatspindi šiuolaikinio technologijų progreso, pokyčių visuomenėje ir kitų klišinių pranešime spaudai išvardintų dalykėlių.
Meno kūrinių aprašymai Lietuvoje – opi problema, nes menininkai sau prisirašo metafizinių nesąmonių, o kas parašytų už juos – nėra. Nes kai parašo už juos, atgimsta (!!!) siurrealizmas.
Taip pat nesuprantu, ką bendro koronaviruso pandemija turi su šiuo XX amžiaus judėjimu. Artėjant šventėms linkiu pastabumo, o miestelėnams įgyti išsilavinimą ar bent jau ausis, ir kitą kartą siaučiant pandemijai neiti stebėti strypų su eglišakiais įžiebimo.
O ši postmoderni eglė tikrai labai graži. Sako, gražiausia Europoje.
Karolis Banevičius – komunikacijos ir viešųjų ryšių specialistas, VU literatūrologijos studijų magistrantas.