Pirmąjį asilą nutrenkė žaibas
Su asilais, sako E.Laiconas, jis susipažino 1970–1971 metais. Vėliau, keliaujant į speleologines ekspedicijas, juos taip pat teko matyti. Todėl įsigijęs sodybą Jurbarko rajone ir čia persikraustęs iš Kauno vyras įsigijo du asilus – šie gyvūnai jam patiko.
Vieną, kuris buvo kastruotas, E.Laiconas gavo „už gerą butelį“. Mat gyvūnas buvo veislei netinkamas.
„Kartą mano draugas jį pririšo prie upelio. Tada buvo audra ir žaibas gyvūną nutrenkė. Tai vienintelė tokia auka Lietuvoje – žaibo nutrenktas asilas. O antrojo jau irgi nėra“, – kalbėjo vyras.
Tuo pat metu E.Laiconas įsigijo dar asilų, ėmė juos veisti. Jo ūkyje gyvūnai gyvena iki šiol, o jų prieauglį šeimininkas parduoda.
Vieno asiliuko kaina – 600 eurų, patelės – maždaug 100 eurų daugiau.
Tiesa, kiek natūraliai gyvena šie gyvūnai, pasak E.Laicono, sunku pasakyti, nes mažai kas šiuos gyvūnus tyrinėja: „Gal 20, gal 40 metų. Nėra tikslių duomenų.“
Lietuvoje auginami prijaukinti gyvūnai
Nors šie gyvūnai nėra tokie populiarūs, pavienių augintojų Lietuvoje yra.
„Sakykim, Zoologijos sode Kaune jie priskiriami naminiams gyvūnams. Nei jis laukinis, nei naminis. Tie asilai, kurie gyvena Lietuvoje, visi yra iš prijaukintų, kilę iš laukinio asilo Afrikoje.
Tai vienintelė tokia auka Lietuvoje – žaibo nutrenktas asilas.
Naminiai asilai tam tikrą laiką Lietuvoje buvo neskaičiuojami. Pamenu, kad Kazimira Prunskienė buvo žemės ūkio ministrė ir buvo teikiama parama gyvūnų augintojams, tai visi gyvūnai kaip gyvūnai, o asilas – ne gyvūnas. Jo nebuvo jokiose klasifikacijose. Dabar jau yra ir jis priklauso naminiams gyvūnams“, – pasakojo pašnekovas.
Studentai asilą iki finišo nustūmė
E.Laiconas juokauja: asilai jį lydėjo nuolat. „Su asilais aš pažįstamas jau seniai, daug metų. 1971-aisiais, kai buvau darbo ir poilsio stovykloje Vidurinėje Azijoje, jie buvo mūsų kasdienybė. Kartą buvo surengtos varžybos, o mes, kaip studentų būrių vadai, turėjome lenktyniauti.
Mano asilas buvo protingiausias. Teisingiau – mano studentai buvo protingiausi, ir jie tą asilą nustūmė iki finišo. Iš pradžių bandė jį priversti eiti, bet jis ne asilas, kad eitų savo noru. Priversti šį gyvūną ką nors daryti ne taip lengva. Tada tiesiog nustūmė, o aš laimėjau“, – juokėsi E.Laiconas.
Dar vienas susitikimas su šiuo gyvūnu buvo Turkmėnijoje. Vienas kaimo gyventojas jam nepatikusį asilą įmetė į tranšėją, kur vyko statybos, ir paliko.
„Ateiname po pietų, žiūrime – asilas. Atlikome gelbėjimo darbus, ištraukėme į viršų. Tada atsirado savininkas, kuriam staiga vėl prireikė asilo“, – prisiminė E.Laiconas.
Kiek vėliau, maždaug 1981 m., E.Laiconui dalyvaujant vienoje iš daugybės speleologinių ekspedicijų, grupės narių daiktus reikėjo užnešti į maždaug dviejų kilometrų aukštį.
Tam teko samdytis nešikus su asilais. Ant gyvūnų kupros buvo pakrauta maždaug po 100 kg svorio. Tačiau tada jie eiti atsisakė.
„Vienas sustojo, ir kiti paskui. Ką daryti? Traukėm sausainius jiems“, – pasakojo E.Laiconas.
Geras žmogaus draugas
Tačiau, nepaisant kartais užsispyrusio charakterio, šie gyvūnai – geri žmonių draugai.
„Tam tikra prasme gal net geresni už šunį. Šeimininkui tai tas pats, ar šuo, ar asilas – jie vienodai draugiški. Bet svetimam žmogui šuo gali kąsti, o asilas – ne. Asilui visi draugai, visi žmonės“, – sakė E.Laiconas.
Kalbėdamas apie šių gyvūnų naudą, pašnekovas visų pirma akcentavo džiaugsmą ir malonumą juos auginant.
„Jei naudą vertintume tik pinigais, tada asilų neapsimoka laikyti. Mes patys nuostolio neturime, bet finansinės naudos irgi neturime“, – kalbėjo E.Laiconas.
Beje, ūkyje gyvenantys asilai – visai kitokie, nei buvo jų pirmtakai Afrikoje.
„Kai asilą Afrikoje pirmą kartą prijaukino, jo panaudojimas buvo universalus. Pavyzdžiui, žydai labai džiaugdavosi, jeigu jų sūnus įsigydavo asilą ir ant jo jodinėdavo, nes tai buvo prestižo reikalas.
Kiti naudojo darbui, žemės ūkyje, o ir dabar dar asilai nešuliams naudojami. Šis gyvūnas pakelia labai daug – praktiškai tiek pat, kiek pats sveria. Jis ištvermingas“, – sakė E.Laiconas.
Kai kuriuose Lietuvos ūkiuose augantys asilai yra ir pramoga vaikams – jais galima pajodinėti. Tačiau sėdėti sau ant nugaros leidžia tik tie gyvūnai, kurie prie to pratinami nuo gimimo.
„Jei aš užlipu ant savo asilo, jis bando imti man už kojos. Tarsi sakytų: eik lauk, man per sunku. Nes jie nėra įpratę nešioti.
Aš pradžioje su pirmuoju savo asilu bandžiau akėti bulves. Jis pažiūrėjo atbulomis, nes asilai labai gerai mato, o vėliau visus padargus susirinkau šlaituose. Bėgo ir nubėgo“, – pasakojo pašnekovas.
Lietuviškas klimatas netinka
Nepaisant to, kad asilai gyvena Lietuvoje, tai nėra jų klimato šalis. Todėl gyvūnams būtinas tvartas, kur jie galėtų sueiti esant drėgnam orui, šlapdribai. Būtent drėgmė – didžiausias jų priešas.
Asilai labiau išrankūs ir maistui nei kiti gyvūnai. Pavyzdžiui, jei žiema, jiems negalima duoti net ir šiek tiek papelijusio šieno.
„Mūsų žolė jiems per gera, nes jie įpratę prie skurdžios augmenijos kalnuose. Bet patekę į tokias sąlygas tampa išrankūs. Pavasarį sužaliavus žolei jie nešlamščia visko iš eilės kaip karvės, o pirmiausia nuvalgo tai, kas skaniausia, vertingiausia. Žinoma, kuo didesnė biologinė įvairovė, tuo geriau“, – pasakojo E.Laiconas.
Labiausiai gyvūnai mėgsta morkas, o pamatę, kad šeimininkas rankose laiko morką, padarytų bet ką.
„Jiems morka – kaip vaikui saldainis“, – juokėsi pašnekovas.
Dar viena problema auginant asilus – minkšta žemė. Gyvūnų kanopos pritaikytos kietam pagrindui, o kai jo nėra – jos gana greitai auga. Todėl, pasak E.Laicono, jas reikia karpyti, o tai kokybiškai gali padaryti tik specialistas.
Gera uoslė, rega, klausa
Asilai turi ne tik gerą regėjimą, bet ir kitas jusles: uoslę, klausą, regą, lytėjimą, taip pat Jakobsono organą, kuris padeda diferencijuoti įvairius kvapus. Iš kur mitas apie asilo kvailumą, pasakyti sunku.
„Nežinau, iš kur. Visos problemos yra pačių žmonių problemos. Kai susigalvoji problemą, tai ir turi ją. Afrikoje irgi toks požiūris kadaise buvo: bandyti įžeisti žmogų, pavadinus jį asilu.
Bet Afrikoje dar senais laikas tai buvo įžeidimas: negalima lyginti protingo asilo su nevykėliu žmogumi. Jei žmogus kvailas, asilas už jį protingesnis. Jis neis per prievartą, neįsiūlysi jam ko nors nešti, jei jam karšta. Asilas pasirenka“, – kalbėjo E.Laiconas.
Su paaugliu juk susikalbėti sunku, ir ne bet kas gali. Lygiai taip pat ir asilas, tik jis visą gyvenimą toks – kaip paauglys.
Prieiti prie asilo taip pat reikia atsargiai – jei žmogus bandys eiti iš nugaros, gyvūnas gali spirti. O spiria, pasak E.Laicono, skaudžiai – taip, kad gali ir koja lūžti.
Tiesa, išskirtinis šių gyvūnų bruožas – užsispyrimas. „Bet aš sakyčiau, kad tas jų užsispyrimas yra protingumo požymis. Aš lyginčiau asilą su paaugliu vaiku.
Su paaugliu juk susikalbėti sunku, ir ne bet kas gali. Lygiai taip pat ir asilas, tik jis visą gyvenimą toks – kaip paauglys. Jis žino, ko nori, visi aplinkui kvaili, ir tik jis vienas protingas.
Dar vienas dalykas, kalbant apie mitą dėl kvailumo. Nežinau, bet mano asilai nebūtų sugalvoję už svetimus pinigus statyti sienos tarp Meksikos ir Amerikos, mano asilai nebūtų sugalvoję „Brexit“, nebūtų uždraudę lietuviui nusipirkti alkoholinių gėrimų, kai jam reikia, ir nebūtų privertę jo dėl to važiuoti į užsienį“, – šyptelėjo E.Laiconas.
