Žirgas – aukšto intelekto gyvūnas
Laima – pirmoji sertifikuota Europos mokymų su žirgais asociacijos EAHAE trenerė. Asociacijos įkūrėjai – G&K HorseDream GMBH; tai yra vokiečių kompanija, įkurta prieš 20 metų ir užsiimanti lyderystės, komandinio darbo ir asmeninių įgūdžių formavimu dirbant kartu su žirgais.
„Šiuo metu kiekvienas, susimokėjęs tam tikrą sumą gali sėsti ant žirgo, nors iš tiesų jis yra tam fiziškai nepasiruošęs, sunkiai išsilaiko balne ir savo judesiais traumuoja gyvūną, žaloja žirgo nugarą, sąnarius, nasrus. Ir po to piktinasi, kai žirgas jį numeta. Reikia suvokti, kad tai tas pats, kaip neturint vairavimo įgūdžių sėsti prie „Ferrari“ vairo. Deja, praktiškai nekalbama nei apie saugumą, nei apie tai, kad jau yra mirčių atvejų dėl nesilaikymo saugumo taisyklių, nei apie tas taisykles.
Mano įsitikinimu, pirma žmogus turi išmokti pažinti žirgą, išmokti juo rūpintis, jį prižiūrėti, o tik tada ant jo sėsti. Deja, jokios paruošimo sistemos niekur nėra. Jeigu jūs nueisite į bet kurį žirgyną, jus „užkraus“ ant žirgo ir duos jį tampyti, draskyti, daryti su juo, ką norite.
Laikydami egzaminą vairuotojo pažymėjimui gauti, jūs juk neaiškinate, kad teorijos nesimokysite, o čia teorija išmesta kaip nereikalingas dalykas. Mes ryžomės stabdyti šį procesą ir pradėti nuo savęs, kad iš mūsų žmonės išeitų gavę bent šiokį tokį supratimą apie žirgą.
Iš tiesų žirgas – gana aukšto intelekto padaras. Be to, kuo daugiau žirgas bendrauja su žmogumi, tuo labiau auga šio gyvūno intelektas. Man pačiai teko matyti, kad žirgai gali išmokti atpažinti raides ir iš jų sudėlioti žodžius. Tai užtrunka apie pusmetį. Pavyzdžiui, netgi nelabai gabus žirgas surinko mano vardą. Tiesiog jam sakai raidę, o jis parodo kortelėse jos atvaizdą. Gabesni sugeba net sakinį surinkti“, – tikino pašnekovė.
Pasak jos, žirgas akimirksniu skenuoja giluminį žmogaus „aš“ bei tarsi veidrodis jį atspindi. Jeigu tu nesi viduje užtikrintas ir priėmęs galutinio sprendimo, jis tuoj pat tai parodys – neatliks užduočių arba darys kažką kita, kol nesusitvarkysi su savimi. Žirgo neapgausi – jokios kaukės ir manipuliacijos nepadės.
Man pačiai teko matyti, kad žirgai gali išmokti atpažinti raides ir iš jų sudėlioti žodžius.
Kaip vyksta terapija
Pati žirgų terapija prasideda nuo komandos susiskirstymo pozicijomis. Vienas stojasi į priekį – jo užduotis kviesti žirgą eiti pirmyn. Kitas stojasi užpakalyje – jis bus tas, kuris nukreips žirgą vadelėmis. Dar du žmonės stojasi iš žirgo šonų, kad prireikus nukreiptų jį posūkiuose.
Užduotis – nuo pradinio taško eiti tam tikru nurodytu maršrutu, kuriame yra įvairių kliūčių (sukonstruotas siauras koridorius, į kurį reikia pataikyti, balkiai, kuriuos žirgas turi peržengti, ir pan.). Tai kartojama tiek kartų, kol visi komandos nariai pasikeičia vietomis.
Dar viena individuali užduotis – prisiminti tikslą, kurį norite pasiekti, ar problemą, kurią norite išspręsti, ir ją mintyse „patalpinti“ prie kiekvienos kliūties, taip pat finišo taške. Taigi per žaidybinį elementą praeinamos ne tik realios kliūtys, bet ir simbolinės, kurias jūs mintyse įveikiate, keliaudami savo galutinio tikslo link.
Į terapiją atėję žmonės turi pačių įvairiausių ketinimų. Vienuoliai sprendžia savo dvasinius klausimus, įmonių vadovai tobulina lyderiavimo įgūdžius, kompanijų kolektyvai bando dėliotis įmonės strategiją, kuri juos vestų sėkmės link. O kažkas tiesiog nori geriau pažinti save, pamatyti savo silpnąsias ir stipriąsias puses bei pagerinti santykius su aplinkiniais.
Vieni į visa tai žiūri kaip į smagų žaidimą, kiti, atsidūrę gyvenimo kryžkelėje ar krizėje, turi didžiulį poreikį gauti atsakymus į jiems kirbančius klausimus. Pasak Laimos, žirgas – žmogaus veidrodis, kuriame pasididina tai, kas šiuo metu yra aktualiausia. Ir atsakymai tikrai ateina.
Netikėtas susitikimas su savo ego
Aš pati terapijos metu nusprendžiau palikti problemas ramybėje ir jokio ypatingo tikslo nekėliau. Tiesiog pasakiau – būsiu atvira viskam, kas vyks, ir jeigu ši patirtis viduje pasės kokį nors daigelį, tegu jis auga.
Klausantis Laimos instrukcijų netiesiogiai buvo galima suprasti, kad tai nebus paprastas pasivaikščiojimas takeliu, kad tai gali užtrukti, tačiau jos įspėjimai manęs neįtikino. Esą ką čia veikti? Juk žirgas treniruotas, turi reaguoti į komandas – viens du ir įveiksime maršrutą. Juolab kad gyvūnas, smalsiai smalsiai mus tyrinėjantis, atrodė supratingas.
Iliuzija žlugo vos tik pabandėme išjudėti iš vietos. Tuomet supratau – teks įdėti pastangų ir savęs daugiau nei tikėjausi.
„Kaip jaučiatės?“ Šis nuolat kiekviename etape užduodamas klausimas iš pradžių trikdė, bet po truputį procesas įsivažiavo, rimtumo kaukė nukrito, ir ėmė lietis natūralios emocijos. Kiekvienas pavykęs žirgo judesys augino sparnus, ir ryšys su žirgu, kaip ir su šalia esančiais žmonėmis, stiprėjo.
Moterims mažiausiai suprantama pasirodė pozicija eiti priekyje. Aš asmeniškai joje nejaučiau žirgo ir apskritai nežinojau, kam čia esu, juk iš tiesų niekuo neprisidedu. Tik vėliau sužinojau, kad žirgą pas save galima pasikviesti vien tik žvilgsniu, jei pasitiki savimi, kad tai gali. Mat jie turi labai platų matymo lauką ir reaguoja į menkiausius mikrojudesius. Kitaip tariant, jie savotiškai nuskaito tavo būseną ir į ją reaguoja. Tai labai bendraujantys gyvūnai.
Kiekvienas pavykęs žirgo judesys augino sparnus, ir ryšys su žirgu, kaip ir su šalia esančiais žmonėmis, stiprėjo.
Grįžtant prie pozicijų, smagiausiai jaučiausi vadeliodama, nors šis ėjimas buvo man sunkiausias, nes dirbti reikėjo tikrai daug, bet jautėsi tvirčiausias ryšys su gyvūnu. Tačiau kaskart, kai nepasisekdavo žirgo išjudinti iš vietos ar tinkamai nukreipti, tekdavo akis į akį susidurti su savo baime ir nepasitikėjimu savimi.
„Aš nemoku!“ – vis kalė smegenyse. Gyvenime aš viską „moku“, viską sugebu ir galiu išspręsti bet kokią problemą, bent jau taip jaučiausi iki šiol, o čia dabar nesugebu susitvarkyti su vadelėmis! Beje, pastebėjau, kad kitiems sekasi geriau! Kokia gėda! Tokios mintys šmėkščiojo galvoje, keldamos diskomforto jausmą.
Asmenybės ugdymo treneriai pasakytų, kad susidūriau su savo ego. Turiu prisipažinti, man taip ir nepavyko jo įveikti. Tačiau ačiū už dovaną – įvyko stipri akistata su tuo, ko savyje matyti nenoriu, o bėgti nebuvo kur, nebent pro duris iš maniežo.
Ką man norėjo pasakyti žirgas?
Antroji užduotis buvo iš kliūčių susidėlioti savo maršrutą ir jį praeiti su žirgu į savo susigalvotą gyvenimo tikslą vienam, be kitų žmonių pagalbos. Pirmoji einanti buvusios komandos narė žirgą pravedė labai grakščiai – mėgaudamasi tuo, ką daro.
Tuomet atėjo mano eilė. Na gerai, pagalvojau, tegu būna tikslas išmokti labiau atsiverti aplinkai, šiuo metu tikrai nenoriu spręsti jokių problemų. Sudaviau vadelėmis per šonus, bet... O siaube, žirgas nejuda iš vietos taip ilgai, kad nebežinau, ką daryti. Pasižiūriu į Laimą, į kitus, ieškodama pagalbos, bet visi tyli. Pagalbos nėra, nes tai mano iššūkis.
Galiausiai šiaip ne taip žirgą išjudinu ir nukreipiu į teisingą pusę. Tačiau priėjęs prie vietos, kurioje reikia peržengti ant žemės padėtus balkius, ką jis sėkmingai jau darė ankstesniame ėjime, žirgas sustoja kaip įbestas.
Bandau jį kalbinti, traukau vadeles, niekas nepadeda. Galiausiai sakau: „Gerai jau, eik, kur nori.“ Palengvėjimas – jis išjuda: iš tiesų ten, kur nori. Šiaip ne taip įveikiame kitą kliūtį, apsukame ratą ir vėl grįžtame prie pirmosios kliūties. Užsispyrusiai nusprendžiu visgi jį priversti padaryti tai, ko pirmą kartą nepadarė. Juk turiu sau įrodyti, kad esu šio to verta.
Priėjęs prie vietos, kurioje reikia peržengti ant žemės padėtus balkius, žirgas sustoja kaip įbestas.
Tačiau ir vėl nusivylimas. Ta kliūtis – kaip užkeikta. „Ar tikrai norite pakliūti į šį tikslą?“ – klausia Laima. Taip, noriu. Tačiau žirgas mano kitaip, tad maršrutas, kurį praėjau, gerokai skiriasi nuo to, kurį buvau sau apsibrėžusi iš pradžių.
Ką man norėjo žirgas pasakyti, galbūt labiau suprasiu peržiūrėjusi savo ėjimo filmuotą medžiagą ir atlikusi namų darbus – atsakiusi į pateiktą klausimyną, taip pat įsiklausydama į kitų dalyvių įžvalgas, kaip jie mane matė iš šalies.
Ką terapijos metu žmonės apie save sužino
„Aš pati esu daug laiko praleidusi vienuolynuose, dalyvaudama rekolekcijose. Praeidama mokymus Vokietijoje patyriau panašius pojūčius kaip ten. Terapijoje yra dalyvavę nemažai vienuolių, jie pritaria tam, kad ji pakankamai gili ir stipri dvasine prasme. Tačiau net jeigu žmogus neturi poreikio užsiimti saviugda, visada išsineša gerą emociją.
Per tą savaitę jos viduje įvyko labai daug pokyčių, net išoriškai ji pasikeitė, pradėjo kitaip rengtis – kelnes pakeitė suknelėmis.
Iš tiesų žmonės šalia žirgo gana greitai randa atsakymus į jiems rūpimus klausimus, o tai įgalina keisti savo elgesį gyvenime ir priimti tam tikrus sprendimus.
Pavyzdžiui, buvo atvejis, kai terapijoje dalyvavo moteris, esanti depresijoje ir jaučianti didžiulį nepasitikėjimą savimi. Po savaitės, kai ji vėl dalyvavo grupinėje terapijoje, aplinkiniai ją apibūdino kaip savimi pasitikinčią ir stabilią moterį. O ji ir pati sakė, kad per tą savaitę jos viduje įvyko labai daug pokyčių, net išoriškai ji pasikeitė, pradėjo kitaip rengtis – kelnes pakeitė suknelėmis.
Kitas atvejis buvo, kai žmogų atsiuntė psichoterapeutė, nes pusę metų jie niekaip negalėjo išjudėti į priekį. Po žirgų terapijos ji man paskambino ir rėkė į ragelį negalinti patikėti rezultatu – pas ją sugrįžo visai kitas žmogus. O ir patys vokiečiai teigia, kad ši terapija prilyginama 15–20 psichologo konsultacijų.
Man pačiai šiuose mokymuose labai patinka tai, kad stengiamasi nueiti nuo vertinimų – nėra nei gerai, nei blogai. Net jei žmogus pamato savo savybę, kuri tuo metu jam atrodo bloga, galbūt kitose situacijose ji gelbsti. Žmogus tiesiog save pamato ir gali spręsti, ar jam reikia su tuo gyventi, ar reikia kažką keisti“, – aiškino moteris.
Pasak jos, žmonės terapijos metu apie save sužino įvairių dalykų. Pavyzdžiui, firmų vadovai pamato savęs kaip lyderio silpnąsias puses. Vienas toks vadovas dalinosi, kad jis puikiai jaučiasi žirgo priekyje, tačiau, ką veikti šonuose, nesupranta. Kitiems, atvirkščiai, labai patinka būti žirgo šonuose, bet jie negali patikėti, kad galėtų išeiti į priekį ir vesti paskui save.
Laisvėje žirgų bandą veda labiausiai patyrusi kumelė. Iš galo eina eržilas, kuris saugo bandą. Šoninės pozicijos – bandos širdis.
Beje, laisvėje, kaip pasakojo Laima, žirgų bandą veda labiausiai patyrusi kumelė. Ji žino, kur skaniausios ganyklos, kur vanduo, kada jau reikia pasiganyti, užduoda ėjimo tempą. Iš galo paprastai eina eržilas, kuris sužiūri atsilikusius ir saugo bandą. Šoninės pozicijos – tai bandos širdis, pagrindinė pozicija. Ten vyksta visas gyvenimas, vieni kitiems perduodami signalai.
„Žmogus turėtų mokėti būti kiekvienoje pozicijoje, tačiau bet kokiam vadovui labai naudinga pabūti šalia žmonių, nes šioje pozicijoje galima sužinoti, kas kuo kvėpuoja, čia lengviau motyvuoti žmones, juos paskatinti“, – įsitikinusi terapijos vadovė.
Dar vienas gražus dalykas, kuris retas žmonių visuomenėje, kad eržilai yra pasiruošę žūti už bet kurį bandos narį: prireikus jie drąsiai skuba ginti kiekvieno.
Žirgai gali parodyti pokyčių kryptį
Pasak pašnekovės, žmones čia aplanko keisčiausios įžvalgos, o jų elgesys kartais stebina juos pačius.
„Pavyzdžiui, stabilūs, savimi pasitikintys žmonės sukonstruotą koridorių įveikia gana sklandžiai, bet būna ir taip, kad net einantysis priekyje pirma visus praleidžia ir tik tada pats eina, arba šoniniai dalyviai pasilieka koridoriaus išorėje. Tuomet žmogus susimąsto, kad ir gyvenime taip daro, visus praleidžia, nors kitą kartą galbūt reikia už save pakovoti ir neatiduoti kitiems idėjų, pačiam jas įgyvendinti.
Buvo atvejis, kai kliūčių ruožu ėjo žirgyno direktorius, kuris pats joja. Jo visi laukė 40 minučių – žirgas jo neklausė, nėjo, sukosi ratais, kol jis šiaip ne taip atvingiavo į finišą.
Jo žmona praėjo tą patį kelią per penkias minutes. Tuomet jis sako: „Bet taip ir gyvenime. Man reikia to ir ano, prisigalvoju veiklos ratais kvadratais, o ji ateina ir viską sudėlioja – ko reikia, ko nereikia.“
Žirgas iš tiesų atskleidžia, kur šiuo metu žmogus yra. Galima palikti, kaip yra, galima keisti, tai pamačius. Netgi dauguma žodžių, kurie iškyla prie žirgo, byloja apie tai, kame tas žmogus. Vienam kas antras žodis išsprūsta apie didesnį tarpusavio kontaktą, nes žmogus bijo likti vienas, jam reikia žmonių.
Tik perėjęs maršrutą su žirgu vienas, jis patiki, kad gali pats. Arba žmogus įpratęs visur vadovautis taisyklėmis – tuomet jis iš pradžių klausinėja iki smulkmenų, ką daryti, kaip, kada. Ir atranda, kad iš tiesų gali elgtis kitaip, ne pagal taisykles“, – pasakojo pašnekovė.
