Kaip pasakoja Audronė, ji augo šeimoje, kurioje rankų darbas buvo vertybė.
„Visa tai buvo labai artima ir labai mėgstama. Ir tėvelis, ir mama užsiiminėjo įvairiais dalykais. Mama mezgė, nėrė, vaidino teatre, o tėvelis buvo fotografas, taip pat tapė.
Augdamas tokioje aplinkoje, viso to semiesi. Be to, seniau juk parduotuvėse ne kažin ką gauti pavykdavo, tai mintys ir būdavo, ką galima pasidaryti savomis rankomis, o tik paskui galvojama, kur nusipirkti, jei jau nepavyksta“, – pasakojo pašnekovė.
Audronė juokauja, kad visada yra pilna idėjų – ką galima sukurti, pasidaryti pačiai. O mezga ji viską – nuo riešinių iki paltų.
„Mezgimas, nėrimas, senų daiktų atnaujinimas, jų paskirties pakeitimas mano gyvenime taip ir liko – galiu padaryti bet ką. Norint viską savomis rankomis galima padaryti. Be to, taip net įdomiau, nei nueiti ir nusipirkti. Ir berniokai mano – sūnūs – tokiomis pačiomis mintimis gyvena“, – kalbėjo A.Virbalienė.
Kalbėdama apie riešines, Audronė sako, kad jas mezgė ir jos mamos mama.
„Aš net senelės virbalus turiu. Jie surūdiję jau per tiek metų, bet jie man labai šilti, primena vaikystę. Ji megzdavo pirštines, kojines, riešines, tik tiek, kad aš nebeturiu jos gaminių likusių. Vilna yra vilna, ją ir kandys suėda“, – sakė tautodailininkė.
Kuo ypatingos riešinės? Visų pirma tuo, kad tai – gana mažas plotelis, tačiau jame gali sukurti tokį raštą, kokį sugalvoji. Ir ne tik raštą. Taip pat ir žmonių portretus.
Pirmosios tokios Audronės sukurtos riešinės buvo su dailininkės Fridos Kahlo atvaizdu. O paskui prasidėjo ir užsakymai.
Audronė jau yra sukūrusi riešines, ant kurių perkelti Johaneso Vermejerio „Mergina su perlo auskaru“ ir Edvardo Muncho „Klyksmas“ paveikslai, taip pat Žemaitės, Vladimiro Visockio, Franko Zappos, Davido Bowie, Anglijos karalienės portretai.
Pasak Audronės, tam, kad portretas būtų ne tik kontūrai, tačiau ir gerai atpažįstamas, reikia daug darbo.
„Kalbant apie nuotraukos kontūrą, gal ir nėra labai sunku. Yra tokia programėlė, kur gali suskirstyti nuotraukas kvadratėliais. Vienas kvadratėlis yra vienas karoliukas. Tačiau be galo sunku atrikti karoliukų spalvas.
Pavyzdžiui, reikia daugiau kaip dešimties atspalvių karoliukų, kad perteiktum, pagautum šešėlius, padarytum vaizdą, kad matytųsi akys, tikras žmogus. Tas vaizdas turi būti toks giluminis – kaip nuotrauka. Tai yra sudėtinga, tačiau kartu – labai įdomu“, – pasakojo A.Virbalienė.
Tai, kad riešinės populiarios, galima spręsti ir iš užsakymų gausos. Anot Audronės, jos ilgą laiką buvo tiesiog primirštos.
„Populiarios jos yra maždaug pastarąjį dešimtmetį. O aš dar iš vaikystės atsimenu tokius rankogalius iš storos vilnos, kad būtų šilčiau žiemą.
Gal tada riešinės nebuvo tokios gražios, bet jos būdavo labiau dėl šilumos. Paskui buvo primirštos“, – sakė Audronė.
Tautodailininkė riešinėmis susidomėjo tada, kai jai į rankas pateko Irenos Felomenos Juškienės knyga „Riešinės“. Tada, kaip sako pati, akys užsidegė.
Be to, A.Virbalienė savanoriauja Panevėžio trečiojo amžiaus universitete ir mezgimo moko studentes.
„Universitete sukurti mūsų rankdarbiai buvo eksponuoti Adomo Petrausko muziejuje, paroda keliavo per Panevėžio bibliotekas. 2019 m. per Kalėdas savo megztomis kojinėmis ir tapukais apdovanojome Panevėžio senelių globos namų gyventojus. Šiuo metu universiteto lyderiai ir studentės dalyvaujame akcijoje „Sušildyk“ – mezgame įvairius šiltus dalykėlius Jotainių socialinės globos namų gyventojams“, – pasakojo A.Virbalienė.
