Padeda išlaikyti rutiną
„Gyvūnai dovanoja mums savo besąlygišką meilę, ištikimybę ir už tai mes turime įdėti tik šiek tiek pastangų, kad jie būtų sveiki, laimingi ir gyventų patogiai. Pasivaikščiojimai lauke, mano manymu, neatsiejama to dalis. Negaliu suprasti žmonių, kurie mano, jog šunų išvedimas į lauką tėra skirtas atlikti gamtiniams reikalams – o kaipgi žaidimai, bendravimas? Būtent dėl to mūsų namuose atsirado šuniukų vedžiotoja“, – sako vilnietė Edita Dambravienė, mišrūnės Smiltės ir vipetės Vėtros šeimininkė.
Moteris pasakoja, kad augintinės įpratusios į lauką išeiti 3–4 kartus per dieną, porai trumpesnių ir bent vienam ilgesniam pasivaikščiojimui. Tačiau pastaruoju metu išlaikyti tokią rutiną tapo sudėtinga – namuose auga mažylis, o vyrui laikinai padidėjo darbo krūvis.
E.Dambravienė sako, kad anksčiau kilus sunkumų, pagelbėdavo ir giminaičiai, tačiau įvertinusi savo poreikius, atstumą, kurį artimiesiems tektų įveikti dėl valandos vaikščiojimo su šunimis, šeima nusprendė, kad paprasčiau į pagalbą pasikviesti arti gyvenantį žmogų.
„Kadangi šiuo metu laiko prasme situacija labai įtempta, mums buvo svarbu, jog vedžiotojas gyventų arti mūsų namų ir kad turėtų bent minimalios patirties su šunimis, gebėtų juos suvaldyti, parinkti jiems ir aplinkiniams saugią vedžiojimui aplinką, taip pat – kad būtų pilnametis“, – reikalavimus augintinių prižiūrėtojui vardija vilnietė.
Kainą lemia patirtis
Užklausą, kas galėtų pagelbėti prižiūrėti šunis, E.Dambravienė paskelbė feisbuke, vipetų veislės mylėtojų grupėje ir netrukus sulaukė šia veikla užsiimančios merginos rekomendacijos.
„Pirmą kartą šunys vedžiotoją sutiko kaip įprastai sutinka svetimą žmogų – Vėtra kaip visada reagavo ramiai, Smiltė pradžioj žvelgė kiek nepatikliai, tačiau antrą kartą šunys linksmai vizgino uodegas vos išgirdę ją ateinant laiptais“, – augintinių reakciją apibūdina E. Dambravienė.
Ji tikina nejaučianti jokio nerimo, patikėjusi augintines kitam žmogui: „Šunys grįžta iš lauko linksmi, o atėjusią vedžiotoją pasitinka džiaugsmingai – tai geriausi rodikliai, kad pasirinkome savo šunims tinkamą draugiją.“ O trumpi išsiskyrimai, jos nuomone, naudingi šunų socializacijai, svarbu augintinius patikėti tinkamam žmogui.
Šunų išvedžiotojų paslaugų kainas Vilniuje E. Dambravienė palygina su vaikų auklės įkainiais. „Kiek teko domėtis, kainos svyruoja 3–5 eurų už valandą ribose – visai kaip ir valandinės auklės vaikui. Tiesa, į mus kreipėsi ir tokių kandidatų, kurie turi dresūros ar kitos specifinės patirties su šunimis. Jų siūloma kaina buvo 10–15 eurų už vedžiojimo valandą“, – kalba moteris.
Vedžiojimas – oficialus darbas
„Pastaruoju metu nesu labai užimta, per dieną vedžioju 3–4 šunis. Pradedu apie 12 valandą: vieną šunį pavedžioju valandą, kitą pusantros, dar kitą – 20 min. Dažniausiai žmonės nori, kad šunis išvesčiau per pietus. Ne dėl būtinybės, bet kad šuo išsivaikščiotų. Taip pat būna papildomų vedžiojimų, darbo savaitgaliais“, – savo dienotvarkę dėsto sunuvedziojimas.lt įkūrėja Žydrūnė Ramšaitė. Paprastai skirtingų šeimininkų šunis ji vedžioja atskirai. Sako, sudėtinga suderinti vietą, laiką, be to, reikia, kad ir kompanija sutartų.
Žmonės išvedžiotojo ieško dėl įvairių priežasčių: padidėjus užimtumui darbe, susilaukus vaikų ar tiesiog turint itin aktyvų, daug dėmesio reikalaujantį šunį.
Maždaug prieš šešerius metus šią veiklą pradėjusi Ž.Ramšaitė save vadina šių paslaugų teikimo pradininke Lietuvoje. Esą iš pradžių tai buvo papildoma veikla studijuojant, vėliau atsirado interneto puslapis, feisbuko profilis. Dabar kasdienis bendravimas su augintiniais yra merginos pagrindinė veikla, iš kurios, kaip pati sako, galima gyventi.
Ji pasakoja, kad žmonės išvedžiotojo ieško dėl įvairių priežasčių: padidėjus užimtumui darbe, susilaukus vaikų ar tiesiog turint itin aktyvų, daug dėmesio reikalaujantį šunį.
Į gyvūnus žiūri atsakingiau
Nemaža dalis jos klientų – užsieniečiai, kuriems tokia paslauga įprasta. Tačiau Ž.Ramšaitė pastebi, kad per keletą metų smarkiai pasikeitė ir lietuviai – dresuoti, rūpintis augintiniu tapo norma. Ir žmonės, anot jos, tapo laisvesni, labiau pasitikintys kitais. „Būna įvairių šeimininkų: kai kurie nori rekomendacijų, asmens dokumentų kopijų, net pažymos apie teistumą. Bet yra atsipalaidavusių, kurie gali paskambinti, palikti raktą vos ne po kilimėliu, net nematyti tavęs. Paliks pinigus ar perves ir viskas. Kiti atsiųs taisyklių sąrašą“, – pasakoja Ž.Ramšaitė.
Vedžiotoja sako nesulaukianti itin keistų nurodymų ar pageidavimų augintinių atžvilgiu. Nebent tokių, kai šeimininkai paprašo atvažiuoti pernakvoti namuose kartu su paliktu šuniu, nes vienas šis loja ar stresuoja.
Neakivaizdinę kinologų mokyklą Lietuvos jaunųjų gamtininkų centre baigusi ir daug patirties prieglaudose turinti mergina džiaugiasi, kad iki šio nėra turėjusi rimtesnių incidentų su svetimais šunimis. „Būna baisoka. Kartais bandai prieiti, šuo mėgina pagąsdinti, išbando, bet niekada nebuvo įkandęs“, – apie darbą su gyvūnais kalba Ž. Ramšaitė.
Mato veiklos perspektyvą
Paklausta, ko reikia norint dirbti šį darbą, mergina nusišypso: „Mylėti šunis ir mėgti vaikščioti.“ Tačiau čia pat priduria, kad išvedžiotojo darbas tinka toli gražu ne visiems. Pasak jos, svarbu gebėti valdyti šunį, nebijoti, sugebėti prisitaikyti prie šuns charakterio, tempo. Anot jos, gyvūnai skirtingi: vieniems visiškai nesvarbu su kuo vaikščioti – svarbiausia aplinka. Kiti gi mėgsta bendrauti su vedžiojančiu žmogumi, reikalauja dėmesio.
Paklausta, ko reikia norint dirbti šį darbą, mergina nusišypso: „Mylėti šunis ir mėgti vaikščioti.“
Ž.Ramšaitė akcentuoja, kad itin svarbu, kaip išauklėtas šuo. „Su aktyvesniais, didesniais šunimis dirbti sunkiau, bet svarbiausia dresūra. Jei mažas šuo nedresuotas, su juo bus sunkiau, nei su dideliu dresuotu“, – kalba vedžiotoja.
Mergina atskleidžia, kad jos paslaugų kaina priklauso nuo šuns, gyvenamo rajono, laiko, pasivaikščiojimų dažnumo, tačiau apytiksliai 20–30 minučių šeimininkui atsieina 6 eurus. Nors tokia pagalba finansiškai prieinama ne visiems šeimininkams, šunų prižiūrėtoja tikina bent didžiuosiuose miestuose matanti šios veiklos perspektyvą ir dėlioja plėtros planus.
