Šunų maras
Šunų maro virusas plinta oro lašeliniu būdu, per šlapimą, išmatas, akių bei nosies išskyras, tad užsikrėtimas galimas tiek tiesioginio, tiek ir netiesioginio kontakto metu. Pavojingas ir negimusiems jaunikliams – pereina placentos barjerą ir, priklausomai nuo vaikingumo periodo, sąlygoja dažniausiai liūdnas pasėkmes. Ši liga pavojinga visiems be išimties šuniukams.
Veterinarijos gydytojos teigimu, pagal klinikinius požymius galima išskirti keturias ligos formas – odos, kvėpavimo organų, virškinamojo trakto, nervų sistemos, tačiau patognostinių klinikinių požymių nėra. Jie priklauso nuo individualios imuninės sistemos būklės, vakcinacijos, viruso gebėjimo sukelti ligą. Teigiama, kad 50 proc. gyvūnų, kuriems pasireiškė klinikiniai požymiai, gaišta.
„Po persirgtos ligos ar vakcinacijos susidaro organizmo atsparumas maro virusui, todėl pirminis atsakingo šeimininko žingsnis – pasirūpinti savalaike vakcinacija nuo virusinių ligų, būtent dėl šios priežasties, šio virusinio susirgimo atvejų pasitaiko labai retai“,- nepamiršti skiepų pataria L.Krūminytė.
Virusas efektyviai sunaikinamas dezinfektorių pagalba, nėra atsparus sausam, karštam aplinkos orui, tačiau mėgsta vėsesnį klimatą ir stabilus gali išlikti iki 2 savaičių.
Šunų parvovirusinis enteritas
Antras itin pavojingas susirgimas - Parvoviridae šeimos virusas, plinta fekaliniu-oraliniu būdu su sergančių ar jau kliniškai sveikų augintinių išmatomis ir dažniausiai sukelia virškinamojo trakto sutrikimus, tačiau galimi ir stipresni, tokie kaip širdies raumens pažeidimai (būdinga jauniems gyvūnams). Virusas yra atsparus aplinkos poveikiui ir geba išlikti pavojingas vidutiniškai pusę metų, atsparus daugeliui dezinfekcinių medžiagų.
„Dažnesni keturkojų pacientų klinikoje antplūdžiai stebimi rudenį ir pavasarį, tai susiję su viruso stabilumu aplinkoje esant permainingiems, vėsesniems orams. Virusas sukelia stiprų viduriavimą, gyvūnai karščiuoja, vemia, neturi apetito, tampa apatiški. Vėliau būklė tik sunkėja ir nepritaikius tinkamos ir savalaikės palaikomosios terapijos, gaištamumas gali siekti net 91 proc. Deja, taikant intensyvią ir agresyvią terapiją, skaičiai irgi nedžiugina – gaišta 40 proc., jauniklių tarpe – 70 proc.“,- pastebi veterinarijos gydytoja.
Anot pašnekovės, pagrindinis ir svarbiausias apsisaugojimo būdas – vakcinacija, patalpų, bendrų apyvokos daiktų, naudojamų didesniam skaičiui gyvūnų, dezinfekcija, sergančių karantinavimas. Gydytoja perspėja, jog sergančių augintinių kontaktas su sveikais bei jų išmatos yra pavojingos mažiausiai kelias savaites.
Ligos eigą pasunkinta virškinamojo trakto parazitai, stresas, prasta mityba, gretutinės virusinės ligos, tokios kaip koronavirozė.
Šunų koronavirusinė infekcija
Šis virusas yra panašus į kačių koronavirusą, tačiau specifiškai yra pavojingas tik šunims. Tai plačiai paplitęs visame pasaulyje virusinis susirgimas, kurio metu pažeidžiamas virškinamasis traktas, virusas replikuojasi plonųjų žarnų ląstelėse ir bazuojasi žarnyno limfiniuose mazguose. Virusas platinamas su sergančių šunų išmatomis 6-9 dienas, o kartais net ir 6 mėnesius.
„Simptomai kinta priklausomai nuo bendros šuns organizmo būklės – gali pasireikšti įvairaus stiprumo viduriavimas gelsvomis, vandeningomis išmatomis, karščiavimas, nenoras ėsti, apatija, kartais vėmimas, viršutinių kvėpavimo takų sutrikimai. Suaugę, stiprios imuninės sistemos šunys gali persirgti nepastebėtai, tačiau mažiems, nusilpusiems ar turintiems konkurentinių ligų augintiniams, koronavirusas gali sukelti rimtų ir gyvybei grėmę keliančių būklių“,- perspėja gydytoja.
Specifinio gydymo nėra, tačiau būtina atstatyti organizmo skyčius, taikyti antimikrobinę ir palaikomąją terapiją, pritaikyti tinkamą dietą pagal kiekvieno augintinio poreikius.
Šunų adenovirusinis hepatitas
Adenovirusinio hepatito sukelėjas plinta su seilėmis, išmatomis ir šlapimu, per blusas ar erkes. Galimas tiek tiesioginis, tiek netiesioginis užsikrėtimas per įvairius namų apyvokos daiktus.
Anot L.Krūminytės, šio reto virusinio susirgimo metu stebimi simptomai nebūna specifiniai – šuo karščiuoja, vemia, nenori ėsti, viduriuoja, gali ir su kraujo priemaiša, rodo skausmingą pilvą, kosti, palaipsniui ima kauptis skysčiai pilvo ertmėje, odoje ir vidaus organų audiniuose atsiranda kraujosrūvų. Galimi akių ir centrinės nervų sistemos pažeidimai su atitinkamais nervinės kilmės klinikiniais požymiais. Dažniausiai ligos baigtis būna itin liūdna.
Šunų infekcinis tracheobronchitas
Šunidžių kosulio arba infekcinio tracheobronchito kaltininkų yra labai daug, tačiau vieni svarbesnių – šunų paragripo virusas ir bakterija Bordetella bronchiseptica.
„Greitai plintanti, stipriai paplitusi ir lengvai užkrečiama liga pažeidžia kvėpavimo takus, atsiranda sausas kosulys. Dažnai šeimininkai kreipiasi su nusiskundimais, jog šuo mėgina kažką atkosėti ir neretai priepuolio metu išprokuojamas vėmimas. Didesnis sergamumas yra pastebimas ten, kur šunys yra laikomi grupėmis ir ne po vieną – prieglaudose ir veislynuose bei dažnai besilankantys didesnėse šunų susibūrimo vietose - šunų aikštelėse, parodose, taip pat esant niūresniems orams – rudenį ir pavasarį. Negydant liga gali komplikuotis į plaučių ligas, tokiu atveju gydymas tampa apsunkintas, o baigtis neretai liūdna, ypač jaunikliams“,- konstatuoja veterinarijos gydytoja.
Virusas plinta tiesioginio kontakto metu šunims bendraujant arba su seilėmis, šlapimu, net išmatomis ar per daiktus. Persirgęs gyvūnas pavojingas aplinkiniams būna kelias savaites ir gali perduoti virusą, vėliau nešiotoju netampa.
Kaip apsisaugoti?
Norint išvengti nemalonių infekcinių ligų, gydytoja pataria savo augintinius paskiepyti papildoma vakcina, ypač jei jie lankosi didesnėse šunų susibūrimo vietose, parodose, viešbučiuose ir kt.
Taip pat rekomenduojama vengti kontakto su laukiniais gyvūnais ir laikytis dezinfekcijos, jei viename plote yra laikomas didelis kiekis augintinių.
Šeimininkams taip pat reikėtų atidžiai stebėti, su kuo kontaktuoja jų šuo ir vengti kontakto su nevakcinuotais gyvūnais.
