Mama,
dabar žiūriu į savo dukrą, miegančią šalia, ir suprantu, kad mamos meilė – begalinė. Sunku patikėti, kiek daug gėrio telpa Tavyje.
Aš nebuvau ta puikioji dukra, kurios Tu nusipelnei, bet džiaugiausi kiekviena akimirka, kai suteikdavau Tau progą didžiuotis manimi.
Visada skaudu matyti Tave verkiančią, bet patikėk, dar skaudžiau žinoti, kad verki jau savaitę. Ir dėl ko? Nes aš, Tavo dukra, per savo 18-ąjį gimtadienį nunešiau pareiškimus tuoktis!
Ne, nėščia aš nebuvau, tik įsimylėjusi. Ir kaip stipriai Tu mane atkalbinėjai, maldavai, bandei atverti man akis, prieštaravai... Ir vis tiek per 3 savaites suorganizavai pačias gražiausias vestuves ir su didžiausia šypsena išlydėjai mane, pasidabinusią gražiausia suknele, iš namų. Dėkinga esu Tau už tai, nors dabar žinau, kad tada aš klydau, o Tu – buvai teisi.
Tose vietose, kur Tu dar būdama maža mergaitė lakstei basa, lėkiau ir aš. Tikiu, kad tą patį darys ir mano dukra.
Didžiuojuosi, kad esu Tavo dukra, nes tik Tau pavyko man įskiepyti svarbiausias gyvenimo vertybes, tik Tu išmokei mane džiaugtis mažais ir paprastais dalykais.
Į namus, kuriuose Tu užaugai, net ir dabar gera nuvažiuot – ten kvepia švelnumu. Tose vietose, kur Tu dar būdama maža mergaitė lakstei basa, lėkiau ir aš. Tikiu, kad tą patį darys ir mano dukra.
Žinai, tikiuosi, kad dar daug kartų į tuos namus galės sugrįžti ir ji vien tam, kad pajustų tvyrantį ore tvirtumą.
Kai mes susipykdavom, prišnekėdavau Tau baisių dalykų, o Tavo atsakymas būdavo vienas: „Mylėti manęs neprivalai, bet gerbti turi“. Po šių žodžių aš užsidarydavau kambaryje verkdama, bet jausdavau Tau meilę ir didžiulę pagarbą.
Dar ir dabar mūsų nuomonės išsiskiria, dažnai dėl to susikivirčijam, bet aš jaučiu, kad Tu ir dabar esi teisi. Vis klausi, kodėl elgiuosi netinkamai, kai žinau, kad tai blogai, aš tau atsakysiu: todėl, kad išmokei mane klausyti širdies, nepasiduoti sunkumams ir siekti užsibrėžto tikslo. Juk mokomės tik iš savo klaidų, ir dabar man tai atrodo teisinga.
Aš tikiu, kad gatvėje paklausus žmonių, ką jie apie Tave galvoja, visi iki vieno pasakytų, kad Tu išties nuostabus žmogus, ne tik kaip medicinos seselė, kaip moteris, bet, žinoma, ir kaip mama.
Man dar dabar labai gera atvažiavus pas Tave užmigti savo lovoje – juk tame kambaryje niekas nepasikeitė. Juk mes visa šeima susėdę prie pusryčių stalo dar ir dabar aptarinėjam ir analizuojam savo sapnus.
Šios jaukios akimirkos išliks atmintyje kaip Tavo nuostabus portetas net ir po daugelio metų.
Džiaugiuosi, kad esu Tavo dukra ir kad net ir dabar nepamirštam viena kitos apkabinti.
Šis tekstas dalyvauja portalo Ji24.lt rengiamame konkurse „Ačiū tau, Mama!“.
Daugiau apie konkursą ir jo sąlygas rasite paspaudę ant šios nuorodos.
Konkurse gali dalyvauti merginos ir vaikinai, moterys ir vyrai, kurie norėtų viešai paskelbti savo laišką Mamai ir padėkoti jai už pirmąją šypseną, kuria ji sutiko jus atėjusį į pasaulį, nors tos akimirkos ir neprisimenate.
Už pirmą garsesnį žodį, kuris skatino susimąstyti ir pagalvoti. Už priekaištingą jos tylą, kai iškrėtėte eilinę kvailystę, o tik vėliau pastebėjote, kad mamai tai kainavo gilesnę raukšlę veide ar per anksti pabalusius plaukus... Išliekite savo jausmus brangiausiam žmogui ir laimėkite rėmėjų isteigtus grožio prizus.
