5-erius metus gyvenimą kuria Australijoje
Elinga ir Kęstutis į Australiją atvyko 2017 metų pavasarį. Kaip patys prisimena, sprendimas nebuvo spontaniškas, nors idėja persikelti į šią šalį gimė pakankamai netikėtai.
„Nebuvo taip, kad vieną rytą atsikėlėme ir sakome – važiuojame gyventi į Australiją. 2016 metais turėjome mažą nuotykį – ėjome Šv. Jokūbo (Camino de Santiago) kelią Ispanijoje. Tuo metu svarstėme, ką darysime toliau. Aš pakišau mintį, kad galėtume pabandyti gyventi Australijoje.
Grįžę iš Ispanijos, pradėjome domėtis, dėliotis planą. Nežinojome, ką tiksliai veiksime, tad juokavome, kad Elinga šukuos avytes“, – šypsosi K.Grauslys.
„Dirbome intensyviai, nes stengėmės taupyti kelionei, todėl mano svajonė buvo, kad viską mestume ir atvažiavus galėčiau skinti vyšnaites, dėti į krepšį persikėlius, šukuoti avytes. Man tai atrodė labai egzotiška, – juokiasi E.Noreikaitė. – Bėgome nuo kasdienybės, bet ji mus pasivijo ir mes vis tiek atsidūrėme rutinoje.“
Ruošdamiesi kelionei, Elinga ir Kęstutis į tai ilgą laiką žiūrėjo kaip į laukiantį nuotykį, kuris ateis, vyks, turės pabaigą ir tuomet liks tik prisiminimas. Kaip jiedu pasakoja, tikrasis nerimas aplankė kur kas vėliau.
„Šiandien labiau nerimauju, nes pagalvoju, kad jei kas nors nutiktų, lauktų ilga kelionė namo“, – neslepia E.Noreikaitė.
„Tuo metu turbūt buvome per daug užsidegę, nuotykis skambėjo per didžiai, jog keltų baimių. Jautėme tik smalsumą, kaip viskas bus, – prisimena K.Grauslys. – Vis dėlto, manau, palikti namus yra nerimą kelianti patirtis.“
„Kęstutis mėgsta sakyti, kad Australijoje viskas gerai, tik ji yra baisiai toli. Tai – labai reikšmingas faktas. Daugybė žmonių dėl šios priežasties nusprendžia grįžti namo, nes jaučiasi esantys per toli nuo savo šeimos“, – priduria E.Noreikaitė.
Australija, kaip galima gyvenamoji vieta, į Kęstučio galvą šovė gana netikėtai. Iki tol jis apie šalį daug nežinojo – tam tikros informacijos turėjo tik iš geografijos pamokų ir matytos dokumentikos.
„Žinojau, kur yra Australija, – šypteli K.Grauslys. – Mane visada traukė gamta, dokumentika apie gyvūnus, svetimus kraštus. Turėjau paviršutiniškų žinių, kaip ir eilinis žmogus: kad ten yra kengūros, vorai.“
„Manau, šalies pasirinkimas buvo apgalvotas. Iki tol mėgau keliauti Europoje, esu laikinai gyvenusi Belgijoje ir Portugalijoje, o Kęstutis buvo išvažiavęs į Skandinavijos šalis. Atskirai blaškėmės ir ieškojome vietos, kuri būtų maloni, artima.
Kai dūrėme, norėjome apsižioti kiek galima daugiau. Nors nežinau, ar labai suvokėme, ką renkamės“, – prisimena E.Noreikaitė.
„Be to, mane traukė, kad tai yra angliškai kalbanti šalis, kuri sudaryta iš imigrantų. To dažnai nepamatysi Europoje – didžiulis kultūrų miksas yra Paryžiuje, Londone, bet ten, būdamas prancūzas, vis tiek turi daugiau šansų susidėlioti gyvenimą patogiau bei sėkmingiau.
Australija visiems suteikia vienodas galimybes, kai turi panašų atspirties tašką. Jei stengsiesi, kovosi, rasi savo vietą pasaulyje“, – įsitikinęs K.Grauslys.
Kone kiekvieną savaitgalį leidžiasi į išvykas
Iš pradžių pora atvyko į Pertą, tačiau pabuvę ten tik 6 savaites, persikėlė į Sidnėjų, kur Kęstutis gavo darbo pasiūlymą. Čia jie gyvena iki šiol ir sprendimo nė karto nepasigailėjo.
„Iš pradžių buvo tikrai nelengva, reikėjo lenkti kiekvieno praėjimo staktą, kad galėtume įeiti. Pirmaisiais metais nejaučiau tokio pasimėgavimo ir atsipalaidavimo, kaip yra šiandien. Užtruko susikurti gyvenimą, – neslepia E.Noreikaitė. – Tačiau taip nėra tik su Australija – jei sugrįžtume į Lietuvą, mums vėl prireiktų kelerių metų viskam susikurti.“
„Dabar gyvename Sidnėjaus rytuose, prie pat pakrantės. Yra daug gamtos, erdvės, šalia vandenynas ir miesto uostas, – pasakoja K.Grauslys. – Rytais atsikeliame, pavedžiojame šunį, išvažiuojame į darbus, grįžę vėl turime pareigą pasivaikščioti.“
Vis dėlto taip atrodo tik poros darbo dienos – judviejų savaitgaliai, kaip patys pasakoja, visai kitokie ir, rodos, yra net atskira gyvenimo dalis, kuri jiems itin reikšminga.
„Turime savaitgalines keliones. Galėčiau ant pirštų suskaičiuoti, kai savaitgalį likome Sidnėjuje ir niekur nevažiavome. Visada traukiame į gamtą, jei turime daugiau laiko, susiplanuojame ypatingesnes keliones, žygius.
Esame atradę bekelės motociklus – šiuo metu nuo jų kaifuojame. Įdomus jausmas, kai tau daugiau nei 30 metų ir tu tik dabar atrandi ką nors, kas tau labai patinka. Tuomet galvoji, kur buvai 10 metų ir kodėl tau niekas to neparodė anksčiau“, – šypsosi E.Noreikaitė.
„Nuo pat pradžių visiems sakau, kad Australija yra ne apie miestus, o apie gamtą, – tikina K.Grauslys. – Čia galima lankyti gražius kampelius, paplūdimius, kalnus, slėnius, eiti į žygius. Mūsų tikslas nėra kiekvieną savaitgalį aplankyti ką nors naujo – mes važiuojame į žinomas vietas, užsėdame ant motociklo ir pasileidžiame bekele per miškus. Tuomet neplanuotai gali atsidurti gražioje apžvalgos aikštelėje, pamatyti šokinėjančias kengūras.“
Anot Elingos, išvykos gali būti kelių skirtingų pobūdžių – viena, kai norisi pajausti, kad nuvykai į naują vietą, o kita, kai kelionės prilygsta kone kassavaitinei terapijai.
„Visiškai išsprogdina smegenis vietos, kur dienų dienas gali eiti pėsčiomis ir nesutikti nė vieno žmogaus. Palyginimui, kai ėjome Camino de Santiago kelią, kiekvieną valandą ką nors sutikdavome. Atrodo, individuali kelionė, bet tave nuolat lydi žmonės. O čia rezervate per penkias dienas pusiaukelėje sutikome tik dvi poras. Tuomet supranti, kokių nepaliestų vietų dar yra“, – įspūdžiais dalinasi E.Noreikaitė.
„Kaip tokiam dideliam plotui, gyventojų Australijoje nėra daug. Įkeldamas koją į gamtą, žmogus labai dažnai palieka pėdsakus, tad gal ir gerai, kad čia jų yra šiek tiek mažiau“, – svarsto K.Grauslys.
„Man patinka Australijos paplūdimiai, lygumos, raudona žemė. Atrodo, kur paliesi, viską mėgstu“, – priduria E.Noreikaitė.
Elingai ir Kęstučiui kelionės yra atsipalaidavimo būdas, kuris išlaisvina iš suspaustų erdvių.
„Šiuolaikinio žmogaus gyvenimas dažnai vyksta sąlyginai mažoje erdvėje, todėl norisi jos atviresnės, – sako K.Grauslys. – Po savaitgalio kūnas nebūtinai yra pailsėjęs, bet protas tikrai atsigauna.“
Kol kas Australija palieka gerą įspūdį
Jau kelerius metus gyvendama Australijoje, pora šalį vertina gerai. Kęstutį džiugina tai, kad ten yra pakankamai grynas oras, dažnai šviečia saulė, nebloga infrastruktūra ir aukštas pragyvenimo lygis.
„Žinoma, kaip ir visur, yra ne tik itin gerai gyvenančių žmonių, bet ir prastai“, – teigia K.Grauslys.
„Australijos miestai dažnai patenka į reitingus, parodančius, kur gyventi palanku. Mes turime labai gerų įspūdžių, bet kartu niekada blogai nesijautėme ir kitur“, – tikina E.Noreikaitė.
Kaip didžiausią Australijos minusą Kęstutis įvardija būtent tolimą atstumą nuo namų Lietuvoje.
„Vasarą dienos galėtų būti ilgesnės – Lietuvoje būna šviesu iki 23 val., o čia, Sidnėjuje, ilgiausiai iki 21 val.“, – nedidelį neigiamą aspektą išskiria K.Grauslys.
„Nepatinka ir nekilnojamojo turto, paslaugų kainos. Jos tikrai galėtų būti mažesnės“, – šypteli E.Noreikaitė.
Niekada sprendimo palikti namus Lietuvoje nesigailėjusi pora kol kas stengiasi mėgautis kiekviena diena ir nežiūrėti toli į ateitį. Kaip patys teigia, jie viskam leidžia klostytis natūraliai.
„Praėjusiais metais galvojome, kad dėl vizų reikės sugrįžti į Lietuvą, bet tuomet atsirado galimybė jas susitvarkyti ir mes likome dar keleriems metams. Manau, dar pabūsime, nors nesame įsikabinę į šią vietą“, – sako Elinga.
„Nesame sau pasakę, kad liksime čia visam arba vėliau kelsimės kitur. Kol kas viskas dėliojasi palankiai, o mums patinka Australija. Netolimą ateitį matome čia, o jei aplinkybės keisis, jas įvertinsime ir priimsime sprendimus“, – teigia Kęstutis.
„Kartais sustojame ir pagalvojame, ar jaučiamės laimingi, – priduria E.Noreikaitė. – Jei nuspręstume grįžti į Lietuvą, nematyčiau to kaip pralaimėjimo arba pergalės. Tai būtų tiesiog dar vienas sprendimas.“
