„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2017 07 09

Australų aviganiai – sielų šunys, kurių bijojo indėnai

Nuostabūs šilti orai, saulėtos ir ilgos dienos – tokios vasaros mes pagaliau sulaukėme. Dabar ir energijos turime daugiau, ir nuotaika geresnė, ir gamtoje būname dažniau. Vakarus leidžiame gerdami arbatą lauko terasose, ar bent jau ilgai rymome balkone, žvelgdami į loveliuose gausiai žydinčias gėles.
Arvydas Vaičiūnas mielai sutiko pasidalinti australų aviganių auginimo patirtimi
Arvydas Vaičiūnas mielai sutiko pasidalinti australų aviganių auginimo patirtimi / Giedrės Minelgaitės nuotr.

O kas gali būti smagiau, nei būti gamtoje su draugais? Ir jeigu jūsų draugai užsiėmę ar nemėgsta pasivaikščiojimų ir aktyvesnio laisvalaikio, Jums metas pamąstyti apie... keturkojį draugą. Nežinote, ką rinktis ir nuo ko pradėti? Mes Jums padėsime. Rubrika apie augintinius vėl grįžta ir laukia Jūsų, mieli skaitytojai, dėmesio.

Šį kartą kalbiname kraštietį Arvydą Vaičiūną, kuris mielai sutiko pasidalinti australų aviganių auginimo patirtimi.

Dvi asmenybės

Mudviem su Giedre sustojus prie Arvydo namų, kyla baisus alasas. Prie pat tvoros savo voljere nerimsta daliai nuaugęs šviesiai rudo kailio šuo – matosi, kad keturkojis dar jaunas, o ir tokie svečiai jam matomi pirmą kartą.

Kaip ir pridera namų sargui, jis loja, šeimininkams pranešdamas apie šratinukais, diktofonais ir fotoaparatais apsiginklavusius žmones. Kartu su Arvydu į kiemą mūsų įleisti atbėga ir kita gražuolė – juodo kailio, pasipuošusi balta apykakle Nikita, arba trumpiau – tiesiog Nika. Ši kalytė iš pradžių žvelgia skeptiškai, tačiau vėliau apsiuostinėjusi draugiškai sukinėjasi šalimais.

„Čia Momento Mistika Nikita, o voljere – Marmuro Misterija Antas. Čia tokie pilni šunelių vardai. Antas yra jaunas šuo – jam apie 10 mėnesių, o jo mama Nika jau sulaukusi keturių metų“, – savo keturkojus draugus pristato Arvydas.

Tikriausiai tas Momento Mistika jums kažką primena... Tikrai taip – Nikita į Arvydo ir namus atkeliavo ne iš kur kitur, bet iš visai kaimynystėje gyvenančių Kėdainių kinologų klubo įkurėjų Gailutės ir Sauliaus Radzevičių. Jų turima dešimties metų jubiliejų atšventusi Bafi yra Nikitos mama.

Tiesą sakant mums pradedant kalbėtis ir fotografuojantis išryškėja ryškūs Nikitos ir Anto skirtumai. Žinoma, lyginti šiek tiek neetiška – patino ir patelės charakteriai skirtingi, amžius taip pat. Tačiau kol Nikita į svečius žvelgia gana draugiškai, nors ir palaikydama šiokį tokį atstumą, Antas svečius pasitiko ne itin džiaugsmingai. Nežinodamas, ką daryti pirmiau – valgyti duodamus skaniukus, žaisti su Nika ar tiesiog ratais dūkti kieme, jis ima šokinėti, žvalgytis aplink, lyg ir draugiškai šokteli, tarsi norėdamas apuostyti mane, tačiau galiausiai ant žemės nusileidžia išpešęs plaukų sruogą.

Su Giedre nusprendėme, kad jam nepatiko mano plaukų spalva...Labai jau matyt jam akį rėžė. Tačiau kadangi su Antu artimiau susidraugauti nepavyko, ramesniam pokalbiui prisėdome terasoje, o aplinkui sukinėjasi tik Nika.

Ne sargas, o draugas

Australų aviganiai – ne tokia jau dažna veislė. Natūraliai kyla klausimas, kaip žmonės nusprendžia pasirinkti mažai žinomą veislę?

„Tiesa, ši veislė retoka. Tačiau mums imponavo tai, jog šunys yra vidutinio dydžio, draugiški, judrūs, gali gyventi tiek kambaryje, tiek lauke. Australų aviganiai – stipriai prisirišę prie šeimininko. Tai mūsų pirmieji šunys – kai tik įsikūrėme, pasistatėme namą, tada ir prasidėjo... Leidome sau įsigyti augintinius. Gyvenant bute nebuvo sąlygų auginti šuniukų. Be to, kai yra kiemas – geriau ir žmogui ir, aišku, šuniui.

Anksčiau tai būdavo taip, kad jei yra nuosavas namas, tai būtinai ir šuo kieme turi būti – kaip sargas. Tačiau mes šunis auginame ne dėl to. Šuo yra draugas, kompanionas“, – kalba Arvydas, tuo tarpu Nika klesteli po stalu.

Techniškai žvelgiant – australų aviganių tankus kailis leidžia jiems žiemoti lauke, gyventi atšiauresnėmis sąlygomis. Tačiau australų aviganių šeimininkai į visą situaciją žvelgia kiek kitaip – šie šunys yra tiek prisirišę prie savo šeimininko, kad jiems nesvarbu, kur gyventi – svarbu tik, kad su šeimininku.

Tiesa, Arvydas teigia, kad žiemą šuneliai visgi lauke nebūna – dėl temperatūrų skirtumo daromo neigiamo poveikio.

Giedrės Minelgaitės nuotr./Australų aviganis
Giedrės Minelgaitės nuotr./Australų aviganis

Gano ir katinus, ir paukščius

Mums besikalbant Nika ima raitytis ant žolės, o Arvydo žmonai Danutei ateinant į terasą laukan iš namų išsprūsta katinas – riebus ir dailus britų trumpaplaukis, metęs skubų gintarinių akių žvilgsnį nutipena tolyn. Šunys į katiną žvilgteli ir ramiausiai toliau užsiima savo veikla.

„Džiango yra pirmasis mūsų namų gyventojas. Jis parodo šunims vietą – nepaisant to, kad Antas dabar bręsta, vyriškėja ir yra sunkiau valdomas, katinas su juo kažkaip susitvarko.

Australų aviganiai turi stiprų „ganymo“ instinktą. Nikita paukštelius gano. O štai Antas pamatęs katiną prieina, ima jį uostinėti, laižyti, katinui tas, aišku, nepatinka, jis bėga, Antas jį žinoma vejasi. Na žodžiu, būna reikalų. Tačiau čia tik lauke taip – o namuose visi turi savo vietas. Katinas labai neprisileidžia šunų, bet ir pykčio didelio nėra. Visai draugiškai sugyvena“,– pasakoja Arvydas.

Techniškai žvelgiant – australų aviganių tankus kailis leidžia jiems žiemoti lauke, gyventi atšiauresnėmis sąlygomis.

Bet katinų ganymas – tik vienas iš daugybės reikalų, kuriuos turi nuveikti šunys. Pavyzdžiui Antas, kai buvo dar jaunesnis, grauždavo... augalus.

„Kai ruošėmės pirkti pirmą šunį, galvojome tik apie kalytę – jos meilesnės, draugiškesnės, be to nežymi teritorijos ir mažiau graužia. Kai Antas augo tai viskas aplink buvo nugraužta – ką pasiekia, tą graužia. Medžių šakelės, gėlytės – na, viskas, kas nugraužiama, buvo nugraužta. Be to jis ir teritoriją žymisi – tai vėlgi augalėliai kenčia. Su Nika tokių bėdų nebuvo“, – atvirauja Arvydas.

Skandinaviškas kraujas

Kaip ir didžiajai daugumai žmonių, Vaičiūnams mintis įkurti veislyną gimė visai neplanuotai. Arvydas pasakoja, kad veislyno įkūrimą lėmė tai, jog Nika buvo pasiekusi brandą, ir reikėjo priimti sprendimą – ar leisti jai turėti vadą, ar sterilizuoti. Kadangi Nikita pasižymi puikiu charakteriu ir tinkamomis fizinėmis savybėmis, buvo nuspręsta ją sukergti.

„Patiną rasti išties nėra lengva. Ne visi ir nori leist savo patinėlį kergtis su kalyte – gal žmogui nepatinka kalytė, gal jam atrodo, kad šuniukų vada bus prasta. Be to ir pats kergimas daug kainuoja. Mes netgi buvome pasiruošę keliauti į Lenkiją, tačiau visai netikėtai patinas pats atvyko pas mus – į Lietuvą su savo australų aviganiu iš Norvegijos atkeliavo ten gyvenantys lietuviai. Taigi taip netikėtai ir suradome patinėlį, o Antas, galima sakyti, yra pusiau užsienietis“, – apie sėkmingą vados planavimo operaciją kalbėjo Arvydas.

Kol kas vienintelėje Nikos vadoje buvo 6 šuniukai. Tiek mylimos kalytės nėštumas, tiek gimdymas, mažylių priežiūra ir galiausiai naujų namų ieškojimas buvo nauja patirtis.

„Na juk negali visų šuniukų sau pasilikti, tai būtų nesąmoninga. Tiesiog neįstengtume jų išlaikyti, suvaldyti. Juk kiekvienas šuo su savo stipriais instinktais – Antas irgi jau užaugo ir Nikos savo mama nelaiko, per motinos dieną jai tulpių nugraužęs neatneša, – juokiasi Arvydas. – Jis kanda jai į ausį ir sako: „Ei, nebūsi čia vadas“. Taigi tenka atsakingai rinktis būsimus šeimininkus.

Bekalbant gyvai ar telefonu visko išklausinėjame, ir matome, ar galima patikėti šunį, ar apskritai reikia būtent tokio šuns. Būna žmonių, kurie nori šuns ir ketina jį uždaryti namuose ant sofutės. Tai taip negerai – šie šunys yra judrūs, aktyvūs ir idealiausia žinoma būtų, kad šis šuo ganytų avis, ar galvijus – na darytų tą, kas jo prigimtyje“, – pasakojo pašnekovas.

Visgi nė vienas iš parduotų penkių šunelių avių negano – viena kalytė aktyviai dalyvauja parodose, kita yra aktyvios jaunos šeimos kompanionė. Dar kitas šuo iškeliavo į Birštoną, pas gydytoją, kuris visą gyvenimą augino įvairius šunis ir galiausiai prisiskaitė apie šią veislę ir jos panoro.

Aktyvaus laisvalaikio mėgėjas

Sakoma, kad laimingas australų aviganis yra pavargęs australų aviganis. Arvydas sako, kad šie šunys reikalauja nemažai dėmesio bei aktyvios veiklos. Žinoma, aktyvus laiko leidimas lemia ir tai, kad šie šunys mėgsta sočiai pavalgyti.

Būna žmonių, kurie nori šuns ir ketina jį uždaryti namuose ant sofutės. Tai taip negerai – šie šunys yra judrūs, aktyvūs.

„Šunims sauso maisto duodame labai mažai. Stengiamės šerti žalia mėsa, košėmis, daržovėmis, vaisiais. Labai mėgsta morkas. Aš daugiau laiko praleidžiu su šunimis, daugiau su jais užsiimu, tad ir klauso jie labiau manęs. Be to jiems reikia iškrovos, aktyvios veiklos – jeigu to nebus, šuo gali ir depresija susirgti. Tik kieme pasilakstyti neužtenka, juo labiau, kad ne namų erdvėje šunys socializuojasi, pamato kitus žmones, kitus augintinius, išmoksta su jais elgtis“, – kalbėjo Arvydas.

Tuo tarpu Arvydo žmona Danutė laikosi kiek nuošaliau – kaip pati sako, jai arčiau širdies visgi yra katinas Džiango, o rūpestį šunimis palieka savo vyrui. Kita vertus, tai nereiškia, kad ji nesidomi amsinčiais keturkojais.

„Į parodas aš žinoma važiuoju, tačiau į ringą neinu – būnu šalia, laukiu, stebiu, kaip pasirodys. Kai vyras su šuneliu būna ringe, aš labai jaudinuosi, vis galvoju, kaip pasiseks. Siunčiu ramias mintis, kad viskas būtų gerai“, – kalba Danutė, o tuo tarpu Nika pastebi žemai skrendančius paukščius ir lekia jų „ganyti“ – pašokusi skuodžia, nardo tarp medelių, ir ties daržu stabteli – žino, jog ten negalima.

Giedrės Minelgaitės nuotr./Australų aviganis
Giedrės Minelgaitės nuotr./Australų aviganis

„Būdamas ringe negalvoji, kad tave tuo metu stebi kiti žmonės. Mintys būna apie tai, kad šuo gerai elgtųsi, kad nepradėtų siausti, kad jam neatsirastų kitų dalykų, svarbesnių už pasirodymą. Parodoje svarbu pristatyti šunį, parodyti, kad jis yra tinkamas ir geras veislės atstovas. Nereikia rodyti šuns vikrumo, gebėjimo aukščiau iššokti, ar greičiau kažkur nubėgti.

Nors kita vertus, australų aviganiai labai tinkami „Agility“ treniruotėms – matu šunys yra labai vikrūs“, – kalba Arvydas, o aš nužvelgiu kieme įrengtą nedidukę trasą šunims, kurioje jie būna treniruojami.

Protingiausių dešimtuke

Australų aviganių veislės šunys – labai protingi, lengvai dresuojami. Todėl iš esmės tiktų pradedančiajam šunų augintojui. Kita vertus Arvydas įspėja – kai kurie šių šunų pomėgiai gali ir ne visiems patikti.

„Štai tarkim kai šunys ima „ganyti“ paukščius, tai jie lekia tiesiai, net nežiūri. Žolės kupstai iš po kojų lekia, medeliai lūžta, – pašnekovas mosteli ranka į sodą, o ten, matosi, keli medžiai išties persodinti, mat ūgiu gerokai atsilieka nuo kitų. – Kita vertus, Nika, pavyzdžiui, žino, kad į daržą bėgti ir jame dūkti negalima. Ji tik kai braškės būna sunokusios, raudonos, gražiai nueina ir nusiskina jas“, – šypsosi Arvydas, o Danutė priduria, kad braškes šunys valgo su mielu noru.

Tačiau šeima pripažįsta, kad gražios vejos savo kieme norintys žmonės greičiausiai neapsidžiaugtų pamatę iškapstytus žolės grumstus – trumpai tariant, dėl prigimtinio poreikio kažką „ganyti“ nukenčia žolė, kuri slalomo metu gali būti kaip reikiant išdraskyta.

Auginantys vaikus žmonės taip pat turėtų suklusti, mat šie šunys gali sugalvoti ir vaikus „ganyti“.

„Šunis reikia mokyti ir auklėti, rodyti, kaip jie turi elgtis su vaikais. Mat šie šunys gali sugalvoti ir vaikus „ganyti“ – nepiktybiškai, bet mažą vaiką gali čiupti už rankovės, bandyti „užlaikyti“, tarsi apsaugoti, kažkur vesti. Taigi tam, kad taip nebūtų, reikia mokyti šunį, ir nesitikėti, kad jis savaime žinos, kaip ir kada reikia elgtis“, – pabrėžia Arvydas.

Arvydas sako, kad šie šunys reikalauja nemažai dėmesio bei aktyvios veiklos. Žinoma, aktyvus laiko leidimas lemia ir tai, kad šie šunys mėgsta sočiai pavalgyti.

Kita vertus, šie šunys išties moka parodyti savo atsidavimą ir meilę šeimininkui. Tačiau vėlgi – ilgiau miegoti mėgstantys žmonės tą jų meilę interpretuoti galėtų savaip.

Ryte, vos pabudus, Antas tik išgirsta kažkokį krustelėjimą, ir jau ropščiasi į lovą, lenda bučiuotis – kaip žmogus, į lūpas! Gulasi, deda galvą ant krūtinės, glaustosi. Darbo dieną, žinoma, ar šiaip ar taip ilgai nepamiegosi, bet savaitgaliais jau kita kalba. Nėra taip, kad gali savaitgalį pamiegoti, patinginiauti, šunis juk reikia į lauką išvesti. Net jei jie voljere būtų per naktį – vis tiek juos reikėtų išvesti, nes jie savo voljeruose gamtinių reikalų neatlikinėja.

Taigi ir savaitgaliais, kaip ir šiokią dieną, keliamės anksti, išleidžiam šunis, leidžiam jiems prasilakstyti, padūkti, ir tada jau galima toliau eiti ir snausti.

Apskritai, pabudus geriausia tyliai pramerkti akis ir nejudėti, nes jei pajudėsi, šunys ateis, pradės baksnoti nosimis, budinti ir kelti iš lovos“, – juokiasi Arvydas ir Danutė.

Daug darbo

Vis dar pakankamai dažnai žmonės, turintys augintinį, ypač kalytes ar kates, nusprendžia, kad bent vieną vadą reikia leisti atsivesti. Daug kam atrodo, kad maži šuniukai ir kačiukai – tikras džiaugsmas, o visą sunkų darbą atlieka pati motina. Tačiau atsakingų šeimininkų požiūris yra radikaliai skirtingas – maži šuniukai nėra vien tik mieli pūkų ritinėliai, su kuriais smagu žaisti. Jiems žmogaus rūpesčio ir laiko reikia labai daug.

„Šunys ir šiaip daug laiko atima. O maži šuniukai – iš viso! Jų negalima palikti vienų, nesvarbu, kad kalė čia pat.

Reikia žiūrėti, kad kiekvienas gautų pavalgyti, kiekvieną reikia kasdien sverti, žiūrėti, kad šuniukas priaugtų per dieną reikalingus 150–200 gramų. Jeigu daug šuniukų vadoje – ypač sunku, mat kalė neturi galimybės visų išmaitinti. Reikia žiūrėti ir kad kalytė gerai jaustųsi, kad pienas būtų vienodai išgertas, kad neužsiliktų, nes prasidės bėdos“, – vardijo Arvydas.

Tiesa, greičiausiai nemažas palengvinimas yra tas, jog patirtimi pasidalinti visuomet pasiruošę netoliese gyvenantys „Momento“ veislyno įkūrėjai. Nepaisant to, kad susitikus su kai kuriais kitais šalies veisėjais draugiškumo būna mažoka.

„Per tuos kelis metus, kiek mes dalyvaujame parodose, pastebėjome, kad draugiškumo ar geranoriškumo iš veisėjų pusės kiek trūksta. Yra, žinoma, visokių, bet kai kurie tikrai žvelgia tarsi iš aukšto.

Saulius ir Gailutė gyvena visai netoliese mūsų, tai žinoma pabendraujame, ir susiskambinam, ir apsilankom svečiuose, pasidaliname ir patirtimi, ir paklausti ko reikia galima. Jie perdavė daug informacijos, pasidalino savo patirtimi pačioje pradžioje. Kai Nika turėjo vadą, jie naktį atvažiavo, padėjo vadą priimti...tai šioks toks draugiškumas yra“, – nutyla Arvydas, o mes su Danute imam juoktis – nieko sau šioks toks!

O dabar grįžkime prie pavadinimo – taigi kodėl indėnai bijojo australų aviganių? Ogi dėl labai paprasto, ypatingai šiuo metu populiaraus dalyko – šie šunys dažnai turi skirtingų spalvų akis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs