Konferencijoje „Moters vizija“ E.Špokaitė pasidalijo asmenine istorija apie netikėtus savo gyvenimo posūkius bei apie tai, kas jai padėjo siekti svajonių ir išlikti autentiška.
Už galimybę mokytis baleto teko kovoti su tėvais
„Kai man buvo treji metai, tėtis mane ir mano sesutę nuvedė į baletą – nors aš dar buvau per maža, jis mane įstūmė ir pasakė: „Eik pašokti su kitais.“ Kai jo paklausė, kiek man metų, pasakė: „Na, penkeri šešeri, lankys su sesute.“ Taip ir atsiradau balete“, – prisiminė E.Špokaitė.
Jau būdama 10 ar 11 metų, ji supratusi, kad baletas gali būti profesija, ir kad tai yra jos didžiausias troškimas. Tačiau tam reikėjo pakeisti mokyklą, mat tuo metu E.Špokaitė mokėsi Vilniaus Salomėjos Nėries mokykloje.
„Tada pirmą kartą susidūriau su siena – mano tėvai pasakė: „Jokiu būdu“, – pasakojo E.Špokaitė. – Gimiau ir augau inteligentų, inžinierių šeimoje, ir mano mama visuomet tvirtino vieną dalyką: „Jei esi pakankami protinga, kad gali užsidirbti pinigų galva, o ne kojomis, tai ir turi tai daryti.“ Visgi laimėjau tą kovą ir mano tėveliai nusileido – leido bandyti įstoti į baleto mokyklą. Man buvo siurprizas, kad leido ir mokytis joje.“
Tačiau vėliau paaiškėjo, jog tai, kad tėvai pakeitė savo nuomonę, nebuvo didelis jos nuopelnas: „Man pavyko todėl, kad atsirado daug žmonių, autoritetų, kurie, man nežinant, padėjo.“
Kaip netikėtai tapo pirmąja balerina
Pasak E.Špokaitės, ruošimasis baleto artisto profesijai nuo pat pradžių jai „ėjosi kaip per sviestą“, o ir baigusi baleto mokyklą ji netrukus susidūrė su didele sėkme.
„Iš tikrųjų, aš buvau labai laiminga, man viskas sekėsi žymiai geriau nei tikėjausi. Kai pradėjau profesinę karjerą ir tapau balerina, vėlgi viskas susiklostė tobulai. Dvi Nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) pagrindinės baleto šokėjos pasitraukė iš teatro. Ir aš, visai to nesitikėdama ir tam nepasiruošusi, iš jaunos balerinos tapau pirmąja balerina“, – teigė moteris.
Kuomet E.Špokaitė dirbo teatre jau beveik septintus metus, jos mama pasakė, kad ji turinti išvažiuoti į užsienį, nes liks tik „jauna ir perspektyvi“.
„Ką gi, pradėjau dalyvauti tarptautiniuose konkursuose, juos laimėdavau, pradėjau daug keliauti. Tuomet supratau, koks pasaulis yra įvairus, ir viskas, kas atrodė nepasiekiama, pasidarė pasiekiama: bendravau su karališkomis šeimomis, garsiausiais pasaulio menininkais, kurie tapo mano draugais.
Iš tiesų tai atrodė kaip svajonė. Visa tai man suteikė žinomumą, pripažinimą Lietuvoje, kad štai garsinu Lietuvą, kad Lietuvos baletas yra išskirtinis ir tai yra viena sričių, kuria Lietuva gali didžiuotis“, – prisiminė E.Špokaitė.
Kaip partnerio praradimas tapo atradimu
Visgi, atėjus sėkmei, anot E.Špokaitės, teko „susidurti ir su realybe“ bei patirti sunkumų, kuriuos, kita vertus, ji vadina geriausiomis pamokomis.
Intensyviausiu karjeros laikotarpiu nutrūko jos bendradarbiavimas su tuometiniu partneriu – pora buvo sukūrusi daug vaidmenų bei laikyta ypač sėkminga.
„Deja, bet „tobulas“ atrodymas scenoje yra viena, o darbas kartu yra visai kas kita. Ir nors tuomet buvo labai sunku, vis dėlto tai buvo laikas, kada galėjau kurti geriausius savo vaidmenis. Ir netrukus gavau kvietimą išvykti į Rygą, kur menininkė iš Maskvos statė baletą.
Latvijoje susipažinau su Aleksejumi Savečkinu, kuris tapo mano partneriu. Taip susiklostė, kad jis man suteikė nuostabų palaikymą – su juo sušokau pačius geriausius, brandžiausius savo vaidmenis“, – apie tai, kaip praradimai atveria naujas duris, kalbėjo E.Špokaitė.
Suprato, kad mokyti patinka labiau nei šokti
Moteris taip pat pasakojo, jog viena iš sutarties su mama sąlygų buvo ta, kad jeigu ji nori tapti balerina, turi sąmoningai pripažinti, kad baletas nėra profesija ir kad ji vis tiek turės įgyti profesiją.
„Bėgant metams supratau, kad tokia sudėtinga sąlyga taip pat buvo labai didelė dovana. Žinia, baleto šokėjo kelias yra sunkus ir sudėtingas vien dėl to, kad jis turi nutrūkti tavo pačiais brandžiausiais metais, tai yra, kai tau apie keturiasdešimt, – aiškino E.Špokaitė. – Daug metų galvojau, kuo gi būsiu „užaugusi“, ir likus penkeriems metams iki balerinos karjeros pabaigos nusprendžiau, kad noriu tapti prodiuserio padėjėja, asistente.“
Visgi šiam norui nebuvo lemta išsipildyti – tuo metu vis dar aktyviai baleto scenoje dalyvavusi E.Špokaitė tokiems mokslams neturėjo galimybių. Tačiau kadangi baleto artistams buvo sudarytos sąlygos studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos teatro studijose, E.Špokaitė pasuko šia kryptimi.
„Ir taip netikėtai atradau, kad man patinka daryti tai, ko maniau, jog niekada nedarysiu. Mano dėstytoja, kuri vedė paskaitas apie baleto mokymą, taip užkrečiamai pasakojo, kad iškart susižavėjau mokymo procesu.
Tuometinis baleto mokyklos vadovas pasiūlė laikinai, metams, pakeisti vieną mokytoją ir dėstyti baleto kursą penkiolikos metų mergaitėms. Tada supratau, kad man tai yra žymiai įdomiau nei šokti. Pamenu, laukdavau, kada pasibaigs mano repeticijos ir galėsiu bėgti pas mergaites“, – dalijosi E.Špokaitė.
Atlaikė priekaištus, kad palieka šokį
Vėliau moteris priėmė sprendimą bandyti įkurti baleto mokyklą. Anot jos, tai buvo labai laimingas laikotarpis.
„Supratau, kad nenoriu dirbti organizacijoje, kur man sakytų, ką turiu daryti. Vieni tai vadina dideliu Ego, kiti sako, kad mano sunkus charakteris... Bet aš žinau, kad jei darau tai, ką noriu, galiu dirbti nesustodama ir sėkmingai, – pasakojo E.Špokaitė. – Taigi, kai pasitraukiau iš teatro, visi priekaištavo, kam kam aš rodau „savo charakterį“. Tačiau iš tikrųjų aš pamačiau, kad esu reikalinga vaikams ir kad man nebeužtenka valandų šokiui.
Nusprendžiau tuomet pakeisti profesiją su džiaugsmu, be jokių dramų. Taip sutapo, kad tuo metu ruošėmės gastrolėms į JAV, Australiją ir Vokietiją. Galvojau, na, apvažiuosiu pasaulį, sušoksiu mylimiausią savo spektaklį, išgersiu šampano su kolegomis ir išeisiu ten, kur noriu. Taip ir padariau – man pasisekė.“
Tikina, kad šiandien esanti labai laiminga
E.Špokaitė patikino šiandien esanti labai laiminga, kad yra ten, kur yra. Anot jos, siekti svajonių padėjo tai, kad ji išties žinojo, ką nori daryti, ir visuomet vadovavosi intuicija. Moteris patikino, kad geriausi sprendimai pasiekiami susiejus protą su jausmais.
„Be to, supratau, jog norint, kad svajonės pildytųsi, reikia drąsos veikti. Tačiau dar svarbiau yra kitų palaikymas. Visi ryškiausi, stipriausi darbai, kuriuos aš atlikau, tokie buvo tik dėl to, kad sulaukiau kitų pagalbos, – teigė E.Špokaitė. – Mes turime mokėti priimti kitų palaikymą, deja, mes per dažnai kuklinamės. Tad mano patarimas būtų toks: pirmiausia mokykimės padėti kitiems, o padėdami, globodami išmoksime ir patys priimti kitų pagalbą, ja pasinaudoti. Tai suteiks mums sėkmės.“
Ji taip pat pabrėžė, jog ne mažiau svarbu gyvenime išlaikyti smalsumą, pozityvumą, sunkumus priimti kaip vertingas patirtis ir nuolatos stengtis mokytis. Tačiau, jos teigimu, svarbu nepamiršti ir savęs.
„Garantuoju, jog daug moterų puikiai planuoja savo darbotvarkę ir labai blogai – savo laisvalaikį, neapleidžia darbų, bet dažnai apleidžia šeimą, o tai yra labai blogai. Aš dabar pati mokausi planuoti laisvalaikį, skirti laiko buvimui su artimaisiais. Manau, jog mes turėtume mažiau apie save galvoti kaip apie individualybes, o daugiau ieškoti bendrystės su kitais. Tik tada mes ir būsime laimingi“, – įsitikinusi E.Špokaitė.
