Paklaustas, kaip prisimena tą dieną, kokios nuotaikos, jausmai buvo užplūdę, Z.Kazėnas-Zika sako, kad tos dienos laukė ne tik dėl meilės tautai, tėvynei, bet ir vedamas profesinės pareigos.
„Man, kaip fotografui ir žurnalistui, visų pirma rūpėjo tai įamžinti. Buvo žinoma, kad šis renginys vyks, visi pergyvenom, ne vienas aš, rengėjai irgi. Taigi atsiraičiau rankoves ir laukiau tos dienos“, – su šypsena į prisiminimus nuklydo ponas Zinas.
1989 m. rugpjūčio 23-iąją milijoninė žmonių grandinė nusidriekė nuo Gedimino bokšto Vilniuje per Ukmergę, Panevėžį, Pasvalį, Bauskę, pro Laisvės paminklą Rygoje, iki Hermano bokšto Taline. Trijų Baltijos valstybių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – gyventojai susikibdami rankomis sudarė gyvą grandinę – taip simboliškai atskyrė Baltijos valstybes nuo Sovietų Sąjungos ir išreiškė norą būti laisvi.
Z.Kazėno-Zikos užfiksuotos Baltijos kelio akimirkos driekiasi nuo Vilniaus iki Saločių. Fotografas pripažįsta, kad atstumai buvo dideli, dirbti nebuvo lengva.
„Beveik privačiai pavyko susiorganizuoti skrydį nedideliu lėktuvu, paskraidžiau šiek tiek“, – kaip dalį Baltijos kelio pavyko užfiksuoti iš paukščio skrydžio, užsimena pašnekovas.
Visiems šis įvykis rūpėjo, kaip sakau, entuziazmas vis dėlto nugalėjo, žmonės tikėjo, kad išeisim iš to verpeto.
Z.Kazėnas-Zika pasakoja, jog prieš renginį buvo baiminamasi, kad viskas pavyktų, kad sklandžiai praeitų. „Žinot, buvo tiek visokių renginių, tas žmonių entuziazmas jau galėjo būti išgaravęs, bet mačiau jų veidus, akis, mačiau, kad jo dar daug likę. Visiems šis įvykis rūpėjo, kaip sakau, entuziazmas vis dėlto nugalėjo, žmonės tikėjo, kad išeisim iš to verpeto.
Gal ir buvo kokių pasiginčijimų, bet jokių muštynių, gal kur ir vandens ar maisto pritrūko, bet atrodė, kad visi buvo ištvermingi, – sako pašnekovas ir priduria: – Kai žiūriu nuotraukas, prisimenu, kad kiekvieno veide buvo tas laisvės noras, didelė kibirkštis.“
Pasak Z.Kazėno-Zikos, miestai miestais, bet įdomiausia buvo Saločiuose. „Ten ir nušokau anksčiau, dar prieš prasidedant renginiui. Įdomiausia, nes dviejų valstybių siena, ten ir latvių susirinko“, – pasakoja fotografas.
Paklaustas, ar kaip nors dalijosi erdves, kas ir kur mėgins užfiksuoti įvykius, pašnekovas sako: „Buvau laisvas menininkas, žurnalistas, ką ir kur norėjau, tą ir dariau.
Aišku, pagalba iš Sąjūdžio buvo didelė – jie informuodavo, kur, kas ir kada, paskambindavo, pranešdavo – tik ne mobiliuoju (juokiasi). Bet man labiausiai rūpėjo tą įvykį, kaip ir kitus tų metų, įamžinti kuo objektyviau.“
Spėjama, kad iš viso Baltijos kelyje stovėjo apie 2–2,5 mln. žmonių, iš jų apie 800 tūkst. – iš Lietuvos. Dešimtys tūkstančių, neįstengusių patekti į magistralę, susibūrė jos prieigose, sudarydami grandinės atšakas.
Nuotraukose matyti, kad žmonės rinkosi rankose laikydami vėliavas, šalia kurių plevėsavo juodi gedulo kaspinai, plakatus, degė žvakutes. Z.Kazėno-Zikos teigimu, visa atributika buvo gana standartinė: „Negalėčiau nieko labai išskirti.“
Tiesa, be žmonių, Baltijos kelyje nestigo ir automobilių. Lietuvos teritorijoje jų buvo daugiau kaip 60 tūkst. „Juokaudamas sakau, kad tądien nė vieno automobilio garaže neliko“, – juokdamasis sako pašnekovas.
Kalbėdamas apie susirinkusius žmones, fotografas prisimena, kad buvo visokių: ir už Sąjūdį, ir prieš jį, ir už Lietuvą, ir prieš ją.
„Bet visi, matyt, pasinėrė į tą renginį. Kiek pačiam teko matyti pažįstamų, ir vienų, ir kitų buvo. Apskritai tokie renginiai be entuziazmo ir didelio noro vargu ar vyktų.
Tada visi pajuto, kad yra galimybė išsivaduoti, tad buvo negalima ja nepasinaudoti. Ir dabar, žiūrėdamas nuotraukas, prisimenu tų žmonių, nes teko su jais ir šnektelti, kalbas – visi sakė, kad po šito jau būsim laisvi. Gerai, kad tie norai išsipildė, – sako Z.Kazėnas-Zika ir pasidžiaugia, kad viskas praėjo sėkmingai:
– Kitose valstybėse per tokius renginius aukų skaičius būna nesuskaičiuojamas. Rizika tikrai buvo didelė, ir patys rusakalbiai buvo į tai įsijungę, jie būtų nukentėję dar labiau. Džiugu, kad viskas praėjo gerai.“
Dabar visi gudrūs, visi bagoti, nieko nenori. Tikrai būtų sunku surinkti.
Paklaustas, kaip mano, ar šiandienėje Lietuvoje pavyktų suorganizuoti ką nors panašaus, pašnekovas sako, kad vargu.
„Tai buvo didelis laisvės troškimas. Pats kurį laiką tais metais dirbau ne Lietuvoje ir galiu pasakyti, kad jau keletą metų iki to jautėsi, kad kažkas didesnio turi įvykti. Klausiat apie šiandien, manau, kad būtų gerokai sunkiau surinkti žmones. Dabar visi gudrūs, visi bagoti, nieko nenori. Tikrai būtų sunku surinkti“, – įsitikinęs pašnekovas.
