Kaip rašoma Daily Mail, moters gyvenime netrūko didžiulių sukrėtimų ir iššūkių. Ji patyrė daug patyčių, buvo išprievartauta ir netgi mąstė apie savižudybę.
Nepaisant visko, šiandien Zuly Sanguino yra sėkminga žymi viešo kalbėjimo atstovė ir įkvepia kitus žmones tikėti savimi, nepasiduoti negandoms ir pati yra tikrai puikus pavyzdys, kaip susidoroti su iššūkiais.
Ji sako: „Nors aš neturiu rankų ir kojų, neleisiu, kad tai mane sustabdytų. Augti buvo sunku – mokykloje aš kenčiau patyčias. Buvau vadinama ateive ir teko iškęsti daug ką – netgi mąsčiau apie savižudybę.
Tačiau mano draugai ir šeima man labai padėjo, ir aš dabar kalbu mokyklose, kalėjimuose, verslo įmonėse. Kalbu vaikams, iš kurių tyčiojamasi, kurie yra neįgalūs, kad parodyčiau jiems, jog nei fizinė, nei psichinė negalia negali jų sustabdyti. Noriu parodyti, kad gali viską, jeigu pasitelksi tam savo mintis ir protą.“
Zuly yra viena iš šešių vaikų šeimoje – moteris turi dar tris brolius ir dvi seseris, tačiau nė vienam jų nėra diagnozuotas Zuly būdingas sindromas.
Moteris pasakoja, kad jos gyvenimas buvęs tikrai nelengvas, kadangi ji augo ir be tėvo, kuris išėjo iš šio pasaulio, kai Zuly buvo vos dveji: „Supratau, kad esu kitokia šešerių metų, kai kiti vaikai galėjo bėgioti, o aš ne. Kai paklausiau mamos, kodėl aš esu kitokia, ji atsakė, kad esu tokia, kaip ir kiti, o mano negalia neturėtų manęs sulaikyti. Vaikai mane mušdavo, šaipydavosi, vadino ateive, kartais atimdavo užkandžius.“
Kai sulaukė 15-os, Zuly gyvenimas tapo dar didesniu pragaru – ji labai kentėjo dvasiškai, svajodavo atsibusti tokia, kaip ir visi, mokykloje ji neturėjo draugų ir prarado bet kokią viltį, ir nors mama bandė jai padėti, sekėsi prastai. Tačiau būtent mama išgelbėjo Zuly nuo savižudybės ir pažadėjo, kad viskas bus gerai.
„Mama man pasakė, kad turiu eiti ir parodyti visiems, kad žmogus su negalia, kaip mano, gali gyventi puikų gyvenimą“, – pasakojo Zuly.
Mama Guillermina labai padėjo savo dukrai ir tapo įkvėpimu nepasiduoti liūdnoms mintims ir savigailai, išmokė Zuly jai ne tokių paprastų dalykų, kaip pasirūpinti savimi, pasikloti lovą ar išsivalyti dantis, kadangi norėjo, jog jos dukra galėtų būti savarankiška.
Zuly ilgainiui pradėjo vis labiau pasitikėti savimi, įstojo į menų koledžą ir tapo motyvuojančių kalbų pranešėja, kuri pasirodo ir televizijos bei radijo laidose: „Supratau, kad leidau per ilgai negaliai valdyti mane, ir dabar noriu gyventi visavertį gyvenimą.
Pirmosios mano kalbos klausėsi daugiau kaip 400 žmonių. Ji buvo apie patyčias mokyklose. Vidury kalbos pradėjau verkti, kadangi man buvo taip skaudu tokias patirtis išgyventi iš naujo, tačiau visi pradėjo ploti, ir tai suteikė jėgų baigti tai, ką pradėjau.
Man labai daug laimės teikia žinojimas, kad padedu žmonėms. Gaunu daug laiškų, kuriuose žmonės man dėkoja už tai, kad sunkiose situacijose aš jiems padėjau nežengti žingsnio į prarają“, – sakė Z.Sanguino.
Zuly susitikinėjo su keliais vaikinais, tačiau jų keliai išsiskyrė – nepaisant to, mergina svajoja apie šeimą ir vaikus, bet dabar visas dėmesys yra nukreiptas į gyvenimišką džiaugsmą ir motyvacines kalbas.
Kaip ir kiekviena jauna mergina, Zuly gyvena aktyvų gyvenimą, ir nors valstybė finansiškai jai nepadeda, ji sako, kad yra įrodymas to, kad negalia negali sustabdyti: „Aš iškenčiau juodus laikus, tačiau dabar esu laiminga, ir tai suteikia man tikslą padėti kitiems žmonėms.“
