Parodos Tokijuje, Paryžiuje, Milane ir kituose miestuose, vardiniai papuošalai Popiežiaus delegacijai, Lietuvos dizaino apdovanojimas ir bendradarbiavimas su MO muziejumi – tai vos keletas pasiekimų, kuriuos skaičiuoja dizainerė, prisistatanti CELSIUS 273 vardu.
Bosnijos ir Hercegovinos publikai pristačiusi papuošalų kolekciją, kurią vainikavo įspūdinga betoninė karūna, G.Liudvinavičiūtė sako, kad tokiuose renginiuose jaučianti didelę atsakomybę: „Atstovauti sau yra viena, o atstovauti šaliai – jaudinanti, bet kartu ir beprotiškai gąsdinanti užduotis, kuri, rodos, užgniaužia kvapą ir nuo kurios svaigsta galva."
Kelis mėnesius prieš kelionę dizainerei teko ne tik dienas, bet ir naktis leisti dirbtuvėse, kur ir gimė architektūriška betono juvelyrikos kolekcija.
Sulaukė asmeninio kvietimo
Kalbėdama apie savo dalyvavimą mados savaitėje, G.Liudvinavičiūtė teigė ten atsidūrusi keistai.
„Bet turbūt visos kelionės ir viskas gyvenime atsitinka netikėtai. Rugpjūčio pradžioje elektroniniu paštu gavau laišką iš Bosnijoje ir Hercegovinoje gyvenančio žinomo dizainerio HAAD, kuris yra šio renginio organizatorius. Šis dizaineris yra kūręs drabužius net K.Minogue ir A.Jolie.
Menininkas pakvietė mane atstovauti Lietuvai, nes jam ir jo komandai atrodė, kad mano darbai gali būti įdomūs ir verta juos parodyti Bosnijos ir Hercegovinos publikai“, – 15min GYVENIMUI sakė G.Liudvinavičiūtė.
Kūrėja sako, kad jai tai – didelis įvertinimas, o kadangi tai nebuvo konkursas, tad visi dalyviai galėjo jaustis nugalėtojais.
Tikėjosi nedidelio renginio
Gerda sako, kad tikėjosi atvykti į mažą, nelabai reikšmingą renginį, tačiau pateko į tai, apie ką Bosnijoje ir Hercegovinoje kalbėjo visi, žinojo net suvenyrų pardavėjai ar barmenai.
„Vos išlipus oro uoste mane pasitiko vairuotojai, viskuo buvo pasirūpinta, o po kelių valandų jau filmavausi nacionalinėje Bosnijos ir Hercegovinos televizijoje.
Buvo taip baisu, nes prieš keliaujant nežinojau, kad teks dalinti ir interviu anglų kalba, kuri, kaip bebūtų, nėra mano stipriausia vieta. Bet ar adrenalinas, ar beprotiškas noras imti viską, ką gyvenimas duoda, interviu pavyko“, – emocijų neslėpė menininkė.
Kūrė naują kolekciją
Renginiui G.Liudvinavičiūtė sukūrė naują kolekciją. Joje – betono papuošalai, įkvėpti pasaulio brutalizmo architektūros.
„Sukurti tokią kolekciją buvo senas mano noras, o šis renginys – puiki proga ją pristatyti. Ir nors ne visi papuošalai šioje kolekcijoje yra dėvimi kasdien, džiaugiuosi išlipusi iš savo rėmų ir sukūrusi masyvius, net kiek panašėjančius į skulptūras papuošalus.
Ši kolekcija man buvo didelis iššūkis – tiek idėjiškai, tiek techniškai, bet tik po visko suprantu, kaip buvo verta nebijoti rizikuoti“, – kalbėjo autorė.
Vienas darbas – modernaus meno muziejuje
Lietuvei ši išvyka nebuvo tik dalyvavimas mados šou. Sarajeve dizainerė gavo pasiūlymą improvizuoti ir vos per dvi valandas sukurti ką nors išskirtinio, kas atspindėtų jos kuriamų papuošalų koncepciją.
„Sukūriau segę iš tekstilės ir betono, kuri dabar eksponuojama Modernaus meno muziejuje. Šiuo faktu dar pati sunkiai tikiu, nes kartais manau, kad tokie dalykai gali nenutikti visą gyvenimą, o čia viskas vienu metu, staiga ir tada, kai mažiausiai tikiesi.
„Man tai didelis įvertinimas. Gali organizuoti parodas, mados šou, tačiau eksponuoti savo darbą modernaus meno muziejuje yra visai kas kita", – pridūrė menininkė.
G.Liudvinavičiūtės darbai Budapešte Ateliers Pro Arts A.P.A galerijoje bus eksponuojami iki spalio 13 dienos.
Bosnijoje daug kalbama apie karą
Vis dėlto, sako Gerda, atmetus renginį ir tai, kas nutiko nuostabaus, Bosnija turi ir kitą pusę, kuri ją palietė kaip žmogų.
„Tai karas, vykęs čia daugiau nei prieš 20 metų, bet, rodos, jis vis dar žmonių prisiminimuose“, – kalbėjo menininkė.
„Šis mados nuotykis virto viena reikšmingiausių patirčių, kurioje svarbiausi yra žmonės aplink, pokalbiai ir susitikimai su savimi.
Bosnijoje išties daug kalbama apie karą. Apie tai, ką žmonės patyrė ir, rodos, kad ore sklando saldus liūdesys. Jie šypsosi, nes pagaliau yra laisvi, bet kažkur giliai vis dar skauda.
Kadaise, ne taip ir seniai, nuo tos vietos snaiperiai žudė žmones.
Čia yra šimtai istorijų, kurios vertos dar nesukurtų filmų ar knygų. Čia kava yra ritualas, o horizonte pinasi kalnai, kvepiantys svaiginančia ramybe su šlakeliu baimės.
Paskutinę dieną Sarajeve stovėjau ant olimpinio kalno, ir prieš mane nusidriekė raudonų čerpių stogai. Kadaise, ne taip ir seniai, nuo tos vietos snaiperiai žudė žmones. O dabar tai tik saulėta užuovėja turistams, svajojantiems pagauti tobulą nuotrauką.
Keistas jausmas – gąsdina ir ramina. Net man – tai, kuri neišgyveno karo, tai buvo viena jautriausių akimirkų“, – kalbėjo G.Liudvinavičiūtė.
