Niekuomet per daug nuo gamtos nutolti nenorėjusi pašnekovė neslepia – miesto džiunglės jos niekada nežavėjo, todėl nutekėjusi į Vilnių ji įpuolė į Vilniaus universiteto botanikos sodą Kairėnuose.
Ten ir užgimė didžioji Sandros meilė bijūnams, kurie dabar jie žydi ir prie moters sodybos.
– Sandra, kodėl Lietuvoje šio augalo žydėjimo laukiama kaip jokio kito? Kuo jie tokie ypatingi?
– Jei sakoma, kad rožė yra žiedų karalienė, tai bijūnas turėtų būti žiedų imperatorius, išsiskiriantis dekoratyvinėmis ir vaistinėmis savybėmis.
Bijūnų žiedais buvo žavimasi ir domimasi šimtmečius. Jie įkvėpdavo poetus, dailininkus ir muzikantus, jie tapdavo dekoratyviniu motyvu ant kiniško porceliano ir šilko, žinomas kaip moteriško grožio, meilės ir turtų simbolis.
Žinoma, kad bijūnus ypač mėgusi ir Napoleono Bonaparto žmona Žozefina.
Lietuvių moterims bijūnas asocijuojasi su tėviške ir mama, kinams tai nacionalinė gėlė.
– Koks tikslas yra keliamas Vilniaus universiteto Kairėnų botanikos sodo bijūnams?
– Vienas iš kolekcijos tikslų – eksponuoti bijūnų žiedų formas ir spalvinę jų gamą. Bijūnų žiedai būna įvairiausių spalvų ir atspalvių: balti (sniego baltumo, žalsvai, kremiškai gelsvai baltų), geltoni (šviesiai ar sodriai geltonų atspalvių), rožiniai (šviesiai ir tamsiai, baltai, kremiškai, alyviškai), avietinės ar ryškiai raudonos (ugningos, kraujo ar karminės).
Bijūnų hibridai dažniausiai pasižymi ryškiomis spalvomis: geltonos, lašišinės (dar vadinami „koralais“), oranžinės, sodrios tamsiai raudonos spalvos. Vainiklapiai žiedų gali būti išmarginti įvairaus dydžio štrichais ar dėmėmis.
Jei sakoma, kad rožė yra žiedų karalienė, tai bijūnas turėtų būti žiedų imperatorius, išsiskiriantis dekoratyvinėmis ir vaistinėmis savybėmis.
Kuo stambesni štrichai, tuo spalvotesnis atrodo žiedas. Taip pat labai svarbus ir žiedo dydis, juk kuo didesni žiedai, tuo labiau mus supančioje aplinkoje pastebimi.
Bijūnai pagal žiedo formą skirstomi į 5 grupes: tuščiavidurius, japoninius, plukinius (anemoninius), pusiau pilnavidurius ir pilnavidurius žiedus.
Mūsų lankytojams gražiausi bijūnai, džiuginantys pilnaviduriais žiedais, kurie primena rožių žiedus, tik daug didesni.
Kita, labai įdomi, žiedo forma – japoniniai, kai žiedo centre gausu staminoidžių (pakitę kuokeliai, kurie negamina žiedadulkių), kadangi kuokelio kotelis pakitęs – išplatėjęs ir išilgėjęs, o pakitusi dulkinės dalis lieka pakraštyje, tai atrodo, jog staminoidžiai būtų lyg „pauksuoti“.
– Kodėl lietuvių moterims bijūnai asocijuojasi su namais?
– Suaugus mums daugelis aplinkos kvapų asocijuojasi su vaikyste, taip yra dėl to, kad mes suaugę atpažįstame tik tuos kvapus, kuriuos esame kažkada užuodę ir prisiminimai akimirksniu sugrįžta iš giliausių atminties klodų.
Uoslė yra bene vienintelis jutimas, leidžiantis mums keliauti laiku, erdve ir žadinantis nostalgiją.
Gražiausiai bijūnai augs saulėtoje vietoje, šešėlyje bus išlinkę.
Kalbant apie bijūnus, gaila, bet ne visi jų kvepia. Nosiai malonų aromatą skleidžia senosios veislės išvestos iš puikiojo bijūno (Paeonia lactiflora). Vienos veislės kvepia silpniau, kitos stipriau, o kai kurios visai nepasižymi bijūno kvapu. Dažniausiai bekvapiai yra bijūnų hibridai.
– Kiek bijūnų rūšių šiuo metu žydi VU botanikos sode?
– 2023m. gegužės mėn. duomenimis, VU botanikos sodo kolekciją sudaro: 317 pavyzdžių įvairių sodinių grupių (puikiojo bijūno (Paeonia lactiflora) veislių grupės 232 veislės; vaistinio bijūno veislių grupės 5; žolinių bijūnų hybridų grupės 35 veislės; Itoh (P.lemoinei × P. lactiflora) veislių grupės 16; krūminio bijūno (Paeonia ×suffruticosa) veislių grupės 8; Paeonia × lemoinii grupė arba Lutea hibridų grupės 1 veislė ir 21 botaninis bijūnų pavyzdys, kurį sudaro 15 taksonų rūšių ir porūšių.
Bijūnų žydėjimo laikotarpis yra labai trumpas, vos kelios dienos ir dauguma jau nužydėjo.
– Kaip būtų galima apibūdinti šiuos kvapniažiedžius augalus?
– Bijūnai (Paeonia L.) priskiriami bijūninių (Paeoniaceae) šeimai. Tai archajiški žiediniai augalai. Daugumos rūšių bijūnai – daugiamečiai žoliniai augalai, rečiau krūmai.
Žiedai skirstomi į 5 formas: tuščiaviduriai, japoniniai, plukės formos, pusiau pilnaviduriai ir pilnaviduriai. Jų lapai įvairaus dydžio ir formų, du–triskart trilapiai, blizgantys.
Atskiros lapų skiltys – kiaušiniškos arba ovalios, kartais siauros, linijiškos. Lapų kraštai būna lygūs, dantyti, karpyti. Vaisius – plikas arba plaukuotas lapavaisis. Jame subręsta stambios, iki 10 mm ilgio, ovalios arba apvalios, rudos ar juodai rudos blizgančios sėklos.
– Iš kokių platumų jie į Lietuvą atklydo?
– Žolinių bijūnų rūšys paplitusios beveik visoje holarktikoje, nuo Pietų Europos iki Japonijos (Centrinėje ir Rytų Azijoje, dvi rūšys auga šiaurės Amerikoje, rečiau Pietų Europoje, viena rūšis – Pietų Afrikoje), o krūminių bijūnų rūšys aptinkamos Rytų Azijoje.
Natūraliai bijūnai auga pievose, krūmynuose ir uolingose vietose. Gamtoje bijūnai reti, susibūrę nedidelėmis lokaliomis populiacijomis. Puikusis bijūnas iš Pietryčių Azijos į Europą buvo įvežtas 1784 m. ir nuo tada bijūnai pradėti visuotinai auginti. O labiausiai išplito XIX a.
– Ar žinoma, kada bijūnai atvežti į Lietuvą?
– Gėlių darželiai Lietuvos kaimuose galėjo atsirasti XV–XVI a., kartu kuriantis pirmiesiems vienuolynams. Jų soduose ir pradėti auginti įvairūs vaistiniai augalai, o dekoratyviniai augalai sodinti rūmų soduose.
Iš vienuolynų, klebonijų, dvarų parkų ir sodų augalai, tarp jų ir bijūnai, plito po kaimų darželius. Nedaug augalų rūšių lietuvių darželius puošė kelis šimtus metų, bijūnai yra vieni iš jų.
Nuo 2007 m. Vilniaus universiteto botanikos sode saugomas unikalus mūsų krašto bijūnų genofondas. 2010 m. geriausiems augalams LR aplinkos ministro įsakymu suteiktas augalų nacionalinių genetinių išteklių statusas. Toks statusas suteiktas 48 puikiojo bijūno (Peonia lactiflora) veislėms.
–Ar galima sakyti, kad lietuviai šių žiedų laukia labiau nei kitų?
– Manau, taip. Bijūnai – vieni iš populiariausių dekoratyvinių augalų mūsų šalyje. Jie pasižymi senomis auginimo tradicijomis.
Pacituosiu iš knygos „Senieji Lietuvos gėlių darželiai. Kvapnūs, puošnūs, gydantys“ autorės Gražinos Žumbakienės žodžius: „Moterys brangino bijūnus ir kraustantis į kitus namus, dažniausiai palikdamos tėviškę ar močiutės namus, juos pasiimdavo.
Tuomet gėlės tapdavo namų ir mamos atminimu, tiesiog „brangesnės už auksą“, galima teigti, joks kitas augalas tokių stiprių sąsajų neturi.
Todėl nenuostabu, jog bijūnų žydėjimo laukiama labiau nei kitų augalų.
– Ar juntate gyventojų susidomėjimą bijūnais šiems skleidžiantis ir žydint VU botanikos sode?
– Taip, susidomėjimas šiais augalais didžiuliais, vos tik prasideda jų žydėjimas. Bijūnų veislių šiuo metu yra sukurta tūkstančiai, kuo didesnė pasiūla, tuo daugiau bijūnų auginimo entuziastų atsiranda.
– Kokiomis savybėmis pasižymi šie augalai?
– Jie nelepūs, labai dekoratyvūs, ilgaamžiai ir mažai priežiūros reikalaujantys augalai. Tinkamai parinkus vietą ir kruopščiai paruošus duobes, jose gali augti dešimtmečius, net ir puse amžiaus t. y. 50 metų.
Augalų dekoratyvumo periodas gana ilgas, nuo ankstyvo pavasario iki rudeninių šalnų, o dar prieš šalnas, kai kurių veislių lapai įgauna raudonų atspalvių. Be to, bijūnai – gan atsparūs ligoms ir kenkėjams.
Gėlių darželiai Lietuvos kaimuose galėjo atsirasti kuriantis pirmiesiems vienuolynams. Jų soduose ir pradėti auginti bijūnai.
– Kelintus metus bijūnų žiedais džiaugtis kviečiate visuomenę?
– Nuo 2016 m. Vilniaus universiteto botanikos sodas organizuoja edukacinį renginį „Bijūnai“, kurio tikslas – supažindinti plačiąją visuomenę su šiais augalais ir skatinti juos populiarinti mūsų šalyje.
Ekskursija vyksta, kai kolekcija atrodo efektingiausiai – masinio žydėjimo metu.
Edukacinės ekskursijos metu supažindinama su rūšimis ir veislėmis, augančiomis botanikos sode, parodoma dekoratyvinių požymių įvairovė, pristatomos lietuviškos veislės, selekcininkai.
Tai pat dalijamės informacija apie sodinimą, auginimą bei priežiūrą, taip pat ligas, kenkėjus ir kovos būdais su jais. Edukacija nevyko tik pandemijos laikotarpiu 2021 m. ir 2022 m.
– Tai, ko gi reikia, kad bijūnai suklestėtų? Kokia jų paslaptis?
– Geriausiai jie augs neužmirkusioje dirvoje. Jei pavasarį joje vis tik vanduo užsilaiko ilgai, gali įsimesti puviniai. Dėl to nukenčia šaknų masyvas ir bijūnų stiebai išgula. Gražiausiai jie augs saulėtoje vietoje, šešėlyje bus išlinkę, taip pat nepamirškite neutralios dirvos ir meilės paruošdami jiems duobę, į kurią sodinsite. Na, ir neperlaistykite.
