Ruošia nuteistuosius išėjimui į laisvę
Kai prieš kurį laiką atsirado naujas įstatymas, nurodantis, kad kiekviena pataisos įstaiga privalo turėti socialinį darbuotoją, Božena greitai sureagavo į pavasarį pamatytą Vilniaus pataisos namų darbo skelbimą.
„Balandį turėjau darbo pokalbį, kuriame jaučiausi labai ramiai, o po jo sulaukiau kvietimo dirbti. Sutikau, – šypsosi B.Stankevič. – Socialiniai darbuotojai pataisos įstaigose yra naujiena – esame pirmieji, kurie dirba, dabar mūsų 16 visoje Lietuvoje. Kol kas nei pareigūnai iki galo žino, ką ten veikiu, nei patys nuteistieji yra gerai susipažinę.“
Anksčiau Božena yra dirbusi dienos ir reabilitacijos centruose, vaikų teisių tarnyboje, tačiau su įkalinimo įstaigomis ryšių neturėjo. Vis dėlto, jos manymu, tokie darbai yra ganėtinai panašūs ir tarpusavyje susiję.
„Man įdomios žmonių grupės, kurios yra užribyje, – sako B.Stankevič. – Nuteistieji, su kuriais dabar dirbu, turi panašias problemas kaip vaikai iš socialinės rizikos šeimų ar asmenys su priklausomybėmis, kuriuos teko konsultuoti anksčiau. Visos šaknys eina iš šeimos.“
Šiuo metu Božena dirba resocializacijos skyriuje, kuriame iš viso yra apie 30 darbuotojų. Norėdama geriau paaiškinti, kaip atrodo jos darbo specifika, moteris trumpai papasakoja apie pačius pataisos namus.
„Yra penkių aukštų bendrabučio tipo pastatas – keturiuose gyvena nuteistieji. Tuomet yra drausmės grupė, kur nuteistieji gyvena kamerų tipo patalpose. Jei jie prasižengia vidaus taisyklėms, būna nubausti – ten griežtesnės jų laikymo sąlygos.
Aš esu žmogus, užmezgantis ryšį su tais, kuriems lieka metai iki išėjimo į laisvę. Likus pusmečiui, sukontaktuoju su savivaldybe, pranešdama, kad tam tikras žmogus grįš pas juos, o šie paskiria socialinį darbuotoją laisvėje. Iki to laiko konsultuoju nuteistąjį, dirbame prie to, kas jam yra ar bus aktualu išėjus“, – atskleidžia B.Stankevič.
Aš esu žmogus, kuris užmezga ryšį su tais, kuriems lieka metai iki išėjimo į laisvę.
Kasdien susidurdama su nuteistaisiais, Božena juos apibūdina kaip itin įvairius. Vieni yra nusiteikę su socialine darbuotoja bendrauti geranoriškai, o kitų prakalbinti nepavyksta net per kelis kartus. Vis dėlto tai, anot moters, yra visiškai normalu, kadangi ir laisvėje ne su visais žmonėmis lengva užmegzti kontaktą.
„Nuteistieji pareigūnų atžvilgiu yra nusiteikę gana gynybiškai, o aš jiems atrodau kaip žmogus iš laisvės. Pastaruoju metu bendrauju su tokiais, kurie noriai eina į kontaktą. Gaunu atsiliepimų, jog su manimi galima žmogiškai pasikalbėti, kadangi nežiūriu į juos kaip į žmogžudžius, nusikaltėlius, – pasakoja B.Stankevič. – Jeigu nepavyksta bendrauti, pasiūlau nutraukti konsultacijas arba perleisti darbą socialiniam darbuotojui laisvėje.“
Saugų darbą su nuteistaisiais užtikrina specialus mygtukas
Ateidama į pirmą konsultaciją su nuteistuoju, Božena visada stengiasi neapsimetinėti ir būti savimi. Pirmiausia ji su žmogumi susipažįsta, papasakoja, ką čia veikia, ko galima iš jos tikėtis, o tuomet išklauso nuteistojo lūkesčių.
„Išsiaiškinu, kiek jis laiko sėdi – pavyzdžiui, esantys ten 10 metų ir daugiau, nežino tokių elementarių dalykų, kaip vilniečio kortelė, maisto kurjeriai. Jiems viskas nauja, ypač išmaniųjų technologijų srityje – kai kurie matę tik mygtukinius telefonus. Kartais nuteistuosius veža pas odontologą, tuomet jie pamato, kad lauke stovi paspirtukai, automobiliai, kuriuos galima nuomotis.
Pastaruoju metu į konsultacijas atsinešu maisto parduotuvių reklaminius leidinius, kad parodyčiau, kiek kainuoja įvairios prekės. Jie turi parduotuvę, bet kainos ten sudaromos pagal aplinkinių parduotuvių vidurkį. Tad mes, pavyzdžiui, pasiplanuojame mėnesio biudžetą“, – aiškina B.Stankevič.
Darbuodamasi tokioje aplinkoje, Božena nejaučia baimės, tačiau kartais kūną kausto įtampa, nepasitikėjimas. Visgi ji žino, jog savo emocijų viešai rodyti negali, kadangi nuteistasis jas iš karto pajaus ir gali imti manipuliuoti.
„Būna, kad einu pro kameras ir girdžiu, kaip rėkia, jog visi čia yra velniai, – sako B.Stankevič. – Dėl visa ko kišenėje nešiojuosi apsaugos mygtuką – jei man kiltų grėsmė, galėčiau jį paspausti ir pasirodytų pareigūnai. Per pusmetį jo dar neprireikė, tikiuosi, taip ir nebus. Be to, pradėjau lankyti boksą, manau, galėčiau apsiginti.“
Būna, kad einu pro kameras ir girdžiu, kaip rėkia, jog visi čia yra velniai.
Božena ryškiai prisimena vieną pirmųjų konsultacijų, kai per skubėjimą pamiršo pasiimti apsaugos mygtuką ir į susitikimą su nuteistuoju išėjo be jo.
„Kalbėjomės su žmogumi ir aš paklausiau, už ką jis nuteistas. Jis pasakė, jog už žmogžudystę. Tuomet man pasidarė baisu, nes supratau, kad sėdžiu virtuvėje, aplink nėra jokių žmonių, o aš neturiu mygtuko. Turbūt jis pamatė baimę mano akyse, nes paklausė, ar norėčiau, jog palydėtų iki išėjimo“, – prisimena B.Stankevič ir priduria, kad nuo to karto visada nešiojasi apsauginį mygtuką.
Prieš susitikdama su nuteistuoju, Božena stengiasi nesigilinti į jo praeities istorijas, kad nesusidarytų netinkamo nusistatymo. Būtent tai padeda bendrauti natūraliai, o žmogui suteikiamas šansas viską pasakyti pačiam.
„Kai man nuteistasis pats pasako, kad nužudė žmogų, aš matau jo reakcijas, kaip jis žiūri į mane, kaip aš reaguoju – būna visai kitas santykis. Nereikia vadovautis stereotipišku žmogaus matymu. Jis vis tiek jau atlieka bausmę, o jei dar aš į jį žiūrėsiu priešiškai, asmuo tai pajaus“, – tikina B.Stankevič.
Nereikia vadovautis stereotipišku žmogaus matymu
Kad ir kaip supratingai Božena stengiasi žiūrėti į nuteistuosius, kartais ją pribloškia žmonių elgesys. Ji prisimena neseniai nutikusį atvejį, kai atvirojoje kolonijoje, kurioje specialistė taip pat dirba, kelios moterys įvykdė nusikaltimą.
„Pasitaiko atvejų, kai stengiamasi permesti narkotikų, tad kartais pasireiškia buvusių nuteistųjų kvailumas, kai jie tikrai nemoka funkcionuoti visuomenėje. Pavyzdžiui, bandė permesti apie 12 g narkotikų moterims, kurios buvo atvežtos į skyrių. Žiūrint iš vienos pusės, juokinga, kita vertus, yra graudu, kad žmogus, vieną dieną pabuvęs laisvėje, jau daro nusikaltimą“, – neslepia B.Stankevič.
Išmoko atsiriboti nuo emocijų
Kadangi pataisos namuose Božena dirba tik kelis mėnesius, kol kas jai daugiausia iššūkių kelia prisitaikymas prie naujos darbo vietos. Anot moters, daugiau sunkumų kyla ne dėl nuteistųjų, o dėl kolegų.
„Kartais būna sudėtinga dėl darbuotojų elgesio, jų galios rodymo kitų atžvilgiu, – pripažįsta B.Stankevič. – Mano dienos yra gana chaotiškos, būna, kad susitariu konsultacijai, o žmogų išveža į ligoninę, arba neturiu kabineto, vyksta renginiai. Jaučiu šiek tiek neorganizuotumo, iš kitos pusės, tai moko lankstumo. Man patinka iššūkiai, stengiuosi juos spręsti kūrybiškai.“
Neretai tokio pobūdžio darbas gali suvalgyti asmeninį žmogaus gyvenimą, tačiau Božena yra išmokusi nuo patiriamų emocijų ir jausmų atsiriboti. Moteris tikina, jog dirbti pataisos namuose jai nėra sunku, tačiau jautresniems žmonėms būtų nelengva.
„Manau, statybininko darbas daug sunkesnis, nes aš nekilnoju daug sveriančių daiktų, – šypteli B.Stankevič. – Nesinešu darbo namo – uždarau duris ir pamirštu, kur dirbu. Tiesa, kartais sapnuoju. Tačiau aš vertinu savo laisvą laiką, einu pasivaikščioti su šunimi, tapau, skaitau, žiūriu filmus, susitinku su draugais. Svarbu palaikyti balansą – ne visada pavyksta, bet kai išeina, darbas neatrodo toks baisus.“
Božena išmoko negyventi kitų žmonių gyvenimo, todėl į nuteistuosius stengiasi žiūrėti kaip į klientus. Vis dėlto pasitaiko atvejų, kuriuos socialinė darbuotoja priima giliau į širdį.
„Būna, kad sužinau, jog pataisos įstaigoje kalintis asmuo yra patėvis vaiko, kuris pas mane lankė dienos centrą. Žinau, kokia situacija buvo toje šeimoje, todėl tai šiek tiek griebia už širdies. Arba atvejis, kai skaitau bylą, žmogus nuteistas neaiškiomis aplinkybėmis, pradedu abejoti, ar padaryta teisingai, o asmuo dabar turi suicidinių apraiškų, nes netiki teisingumu Lietuvoje.
Tokios situacijos yra išskirtinės, nes dažniausiai tiesiog skaitai ir stebiesi, kaip vyras muša moterį, kaskart už tą patį yra pasodinamas, o ji vis tiek jam atleidžia. Dabar panašūs atvejai manęs nebestebina.
Nejaučiu gailesčio ir rūpesčio, kokį puoselėju artimiesiems, tačiau galiu būti empatiška, atjausti. Tie žmonės nėra nuteisti nepelnytai – jie užsiėmė veiksmais, kurie privedė iki pataisos namų. Tad laikas susimąstyti ir keistis arba jie grįš ten pat“, – įsitikinusi B.Stankevič.
Nejaučiu gailesčio ir rūpesčio, kokį puoselėju artimiesiems, tačiau galiu būti empatiška, atjausti.
Božena neslepia, kad kartais pasitaiko bejėgiškumo akimirkų, kai supranta, jog viena nieko pakeisti nepajėgs, tačiau savo darbą ji itin mėgsta.
„Didžiuojuosi, kad ten dirbu. Man patinka, jog galiu pati planuotis savo dieną, darbas yra dinamiškas, o mano viršininkė palaikanti“, – džiaugiasi B.Stankevič.
Vis dėlto ne visi aplinkiniai į Boženos darbą žiūri teigiamai – nors draugai tokį jos pasirinkimą palaiko, tėvai dukros sprendimu ne itin džiaugiasi.
„Tėvai turbūt jaudinasi – mama manęs šiame pasirinkime nepalaikė, o tėtis apie tai nekalba, jam jau buvo gana, kai dirbau su priklausomybę turinčiais asmenimis. Draugas žino, kad esu drąsi. Klausiau jo, ar nebijo, tačiau, man atrodo, jį kaip tik žavi, – svarsto B.Stankevič. – Iš kitų žmonių sulaukiu įvairiausių reakcijų, tačiau tai normalu. Kai kurie stebisi, nesupranta, kodėl jauna mergina dirba tokį darbą.“
