Pernelyg idealizuojama
– Kokios šiandien yra didžiausios gyvūnų prieglaudų problemos?
– Didžiausia problema – lėšų trūkumas. Pinigų trūksta viskam: prieglaudoms išlaikyti, darbuotojų užmokesčiui, veterinarinėms paslaugoms, gyvūnų maistui. Daugelio prieglaudų patalpų sąlygos yra tragiškos, tad tik itin pasišventę darbuotojai gali ten dirbti.
Žmonės, atvykę į vieną ar kitą gyvūnų prieglaudą, nustemba: kaip čia nešvaru, kaip smirdi, tačiau tokia yra realybė. Kai vienu metu prieglaudoje gyvena apie 200 naminių gyvūnų, kitaip neįmanoma. Vieni iš jų serga, kiti kaukia, loja, treti viduriuoja, tokia aplinka nemaloni tiek žmogui, tiek pačiam gyvūnui. Manau, kad jei kiekvienas žmogus nors kartą gyvenime užsuktų į prieglaudą ir pamatytų, kaip visa tai atrodo, jose paliktų gyvūnų skaičius būtų gerokai mažesnis.
– Sakote, kad žmonės, visa tai išvydę, nustemba. Vadinasi, didelė dalis visuomenės gyvūnų prieglaudas pernelyg idealizuoja?
– Tikrai taip. Ir aš labai noriu sugriauti šį prieglaudos gerovės mitą. Nemanau, kad mums reikia daugiau prieglaudų – manau, kad turime daryti viską, kad jų neliktų. Daugelis, atvežančių šunį ar katę į prieglaudą, mano, kad jie daro gerą darbą, kad gelbėja gyvūną, tačiau prieglauda išties yra paskutinė vieta, kurioje gyvūnas nori būti. Katei ar šuniui buvimas prieglaudoje sukelia didžiulį stresą – gyvenimas tame triukšme, kvapuose, apsuptam nepažįstamų žmonių gali sukelti daug elgsenos ir mitybos sutrikimų.
Pati buvau pasiėmusi iš prieglaudos vokiečių aviganį, kuris prieglaudoje visą savaitę buvo gyvas vien vandeniu, visiškai nieko neėdė, tačiau parsivežus jį į saugią aplinką, jis labai greitai atsigavo.
Gyvuoja iš žmonių ir įmonių aukų
– Iš ko išgyvena prieglaudos, ar jas remia savivaldybės?
– Prieglaudos gyvena vien iš aukų, iš žmonių ir įmonių paramos. Šunų ir kačių išlaikymas prieglaudai kainuoja didžiulius pinigus – daug lėšų kainuoja veterinaro paslaugos, maistas, profilaktinės priemonės, patalpų išlaikymas, algos darbuotojams, gyvūnų kastravimas, skiepijimas, nukirminimas ir kt.
Iš gatvės paėmus ar priglaudus gyvūną, prieglauda įsipareigoja jį laikyti 14 dienų, kol atsiras jo šeimininkas. Jei šuo į prieglaudą patenka sveikas, minimalioms reikalingoms procedūroms (kastravimui, paženklinimui, skiepijimui ir pan.) išleidžiama 175 eurai, katei – 120 eurų. Tačiau jei gyvūnas į prieglaudą patenka sužeistas, jam reikalinga sudėtinga operacija, tuomet ši suma smarkiai išauga. Neseniai į prieglaudą pateko sužeistas haskių veislės šuo, jo operacija kainavo 800 eurų, tai yra milžiniški pinigai. O šuns šeimininkas, ateidamas susigrąžinti šuns, nemokėjo nei cento.
– Pas mus, Lietuvoje, žmonės neįpratę mokėti, pasiimdami gyvūną iš prieglaudos.
– Amerikoje pasiimant gyvūną iš prieglaudos, reikia sumokėti 150 dolerių. Gyvūnų prieglaudoje „Pifas“ taikome reikalavimą, kad pasiimant šunį ar katę iš prieglaudos būtina sumokėti 20 eurų mokestį. Nors atrodo, kad tai nedideli pinigai, sulaukiame nemažai pasipiktinimo. Tačiau taip mes patikriname žmogaus finansines galimybes ir jo norą įsigyti gyvūną. Tai turėtų daryti visos prieglaudos, tačiau, kol nėra valstybinio reglamentavimo, tol nėra ir tvarkos.
– Turime nepamiršti, nuo ko viskas prasideda, t.y. kodėl gyvūnas apskritai patenka į prieglaudą – čia, ko gero, privalome atsigręžti į gyvūno savininką?
– Tik jis yra atsakingas už savo gyvūną. Deja, savininkas dažnai kratosi šios atsakomybės ir, vos pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, skuba į prieglaudą turėdamas tikslą kuo greičiau atsikratyti gyvūnu. Gyvūnų permetinėjimas yra labai gajus mūsų visuomenėje. Prieglauda tampa pirminiu sprendimo būdu. Jei nesutinkame priimti gyvūno, išgirstame ir pasipiktinimo, ir grasinimų.
Žmonės dažnai ateina ir nori iškart, tą pačią akimirką, atiduoti šunį ar katę. Priežasčių būna įvairiausių – skyrybos, išvykimas gyventi į užsienį, nesugebėjimas susitvarkyti, negalėjimas išlaikyti gyvūno, taip pat dažnai atiduodami mirusių giminaičių augintiniai. Tačiau visa tai neatleidžia nuo atsakomybės. Žmonės to nesuvokia, todėl sulaukiame daug nepasitenkinimo.
Būtinas kokybiškas maistas
– Ko labiausiai reikia prieglaudoje gyvenantiems gyvūnams?
– Svarbiausia, kad jie būtų sveiki ir pamaitinti. Prieglaudos dažnai bendradarbiauja su įvairiomis veterinarijos klinikomis, tad šioje vietoje labai reikalingas ir pačių veterinarų geranoriškumas, noras dirbti kartu, padėti.
Kitas labai svarbus dalykas gyvūnams yra kokybiškas maistas. Kai kurie žmonės mano, kad prieglaudoje šunys ar katės gali valgyti bet ką, tarkime, maisto atliekas ar maisto likučius, tačiau tai yra klaidingas mąstymas. Į prieglaudą dažnai patenka šunys ir katės su įvairiomis virškinimo problemomis, todėl, norint sustiprinti jų imunitetą, būtinas geras sausas maistas.
Yra nemažai fizinių asmenų bei įmonių, kurios įvairių akcijų metu ar nuolat prieglaudoms teikia paramą ne pinigais, o, pavyzdžiui, kraiku ar maistu. Tačiau ir čia reikia sąmoningumo, žinių bei išmanymo – prastas maistas situaciją gali tik pabloginti. Žinoma, yra ir gerųjų pavyzdžių – pavyzdžiui, bendrovė „Vetfarmas“, jau 15 metų atstovaujantis „Josera“ šunų ir kačių pašarų prekės ženklą, šiemet penkioms gyvūnų prieglaudoms skiria net 11 tonų sauso pašaro. Viso bus išdalinta daugiau kaip 180 000 pašaro porcijų, t.y. ilgu laikotarpiu pamaitinta daugiau kaip 1000 gyvūnų. Ir ne bet kokio pašaro, o būtent super premium klasės. Tai yra neįkainojama pagalba ir parama.
Visada prašau atkreipti dėmesį žmonių, kurie įsigyja šuniuką ar kačiuką iš prieglaudos, jog rinktųsi kokybišką pašarą, jis turi būti maistingas ir lengvai virškinamas. Tai tikrai nėra prabanga – super premium klasės visaverčio maisto augintinis suėda gerokai mažesnį kiekį ir pasisotina greičiau nei šeriant jį žemesnės klasės pašaru. Taigi jei nuspręsite pasiimti augintinį iš prieglaudos, nepamirškite, kad jam bus reikalingas pereinamasis adaptacijos periodas. Maisto taip pat.
– Kiek laiko gali užsitęsti pereinamasis periodas?
– Sunku nustatyti, kiek laiko šis periodas gali užsitęsti, tai priklauso nuo daugelio faktorių – gyvūno praeities, nuo to, kokiomis sąlygomis jis gyveno, kiek socializavosi, kur buvo laikomas ir pan. Žinoma, būna ir tokių gyvūnų, kurie gali ir metus prabūti prieglaudoje, ir tai jų nekeičia, jie išeina tokie patys draugiški, kokie buvo. Tai gyvūnai, turėję gerą socializacijos pagrindą, todėl aplinka jiems nedaro tokios didelės įtakos. Be to, daug kas priklauso ir nuo gyvūno nervinės sistemos bei genetikos.
Visgi daugelis žmonių sprendimą priimti šunį ar katę priima emociniu pagrindu, neįvertinę visų galimų rizikų, todėl vis dar gana dažnai priglausti šunys grįžta atgal į prieglaudą. Gebėti prisijaukinti ir išauklėti šunį, išgelbėtą iš prieglaudos, reikia tikrai daug kantrybės, tačiau, skyrus tam daug laiko, viskas yra įmanoma, svarbiausia – tikrai norėti. Jei pas mus ateina žmogus, norėdamas pasiimti šuniuką ar kačiuką, nes to paprašė vaikai, mes siūlome jį dar kartą šį sprendimą apsvarstyti – juk vedžioti šunį, pirkti jam maistą, vežti jį pas veterinarą turės suaugusieji.
Keista ir tai, kad Lietuvoje dauguma nori pasiimti tik mažą šuniuką ar kačiuką, o vyresnių gyvūnų privengia. Tuo metu Anglijoje nebijoma pasiimti ir vyresnių gyvūnų arba gyvūnų su negaliomis ir jais pasirūpinti. Linkėčiau tokio požiūrio ir pas mus.
Efektyvi prevencija yra įmanoma
– Kuo visi galėtume prisidėti prie to, kad mažiau gyvūnų patektų į prieglaudas? Kokios galimos prevencinės priemonės?
– Šiam tikslui pasiekti išskirčiau tris pagrindines priemones – gyvūnų ženklinimą, kastraciją ir žmonių edukaciją. Jei visi gyvūnai būtų suženklinti, išnyktų daugybė problemų, turėtume aiškią sistemą ir žinotume, iš kur yra kiekvienas priklydęs gyvūnas ir kam jis priklauso. Šiandien turime daugybę atvejų, kai į prieglaudas patenka ir jose lieka arba į kitas rankas patenka naminiai gyvūnai, kurių šeimininkai vis dar ieško. Labai gaila, kad taip nutinka, tačiau primenu, kad kiekvienas, turintis šunį ar katę, gali nuvykti į artimiausią veterinaro kabinetą ir jį paženklinti. Tai kainuoja tik 15 eurų, bet šis nedidelis mokestis užtikrina, kad jei jūsų augintinis pabėgtų ar paklystų, jis visada bus jums sugrąžintas. Siekiame, kad šis ženklinimas būtų privalomas kiekvienam, tačiau kol kas ši svajonė tėra tik teisinėje ir politinėje stadijoje.
Taip pat skatiname visus žmones, auginančius gyvūnus, ypač kaimuose, juos kastruoti – taip būtų išvengta gyvūnų plitimo ir situacijos, kai nereikalingi gyvūnai atsiduria gatvėje. Stengiamės vykdyti kampanijas, kuomet važiuojame po kaimus ir nemokamai kastruojame gyvūnus, tačiau tokios akcijos kainuoja labai didelius pinigus. Deja, prevencinėms priemonėms žmonės nėra linkę aukoti.
Tam, kad dabartinė padėtis iš esmės pasikeistų, svarbiausia šviesti žmones, paaiškinti jiems, kokia didelė atsakomybė yra turėti augintinį, kiek metų ir finansų tam reikės paskirti, kad negali, kai tik nusibos, nusviesti jo į pirmą pasitaikiusią gyvūnų prieglaudą. Kadangi prieglaudų niekas nekontroliuoja, šiai dienai jas įsiteigia kas tik nori, todėl dažnai žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose girdime ašaringas žinutes, kaip jie nebesusitvarko, kaip įsiskolina, o tokiu atveju nukenčia ir gyvūnai. Atsakinga ir žinanti savo misiją prieglauda niekada nepriims per didelio kiekio gyvūnų, jei mato, kad negalės jais pasirūpinti, ir niekada neatiduos gyvūno, pirma neišsiaiškinusi žmogaus gyvenimo aplinkybių ir galimybių auginti šunį ir katę.
