Įgyvendino svajonę tapti kosmetologe
Didžiąją gyvenimo dalį Dalia užsiėmė įvairiais smulkiais verslais – iš užsienio veždavo kvepalus, įvairius daiktus, vėliau pardavinėjo dėvėtus drabužius, o galiausiai ėmė dirbti su mėsos gaminiais.
„Baigiau technikumą, pasirodė per mažai, todėl stojau į universitetą. Nuo pat mažens buvau maištininkė, man visą laiką reikėjo ko nors daugiau nei turėjau. Nusprendžiau dirbti ne kitiems, o sau, ir taip prasidėjo mano verslai, – prisimena D.Pledienė. – Baigdavosi viena era, ateidavo kita – matydavau, kad kas nors gerai einasi, imdavau ir aš daryti.“
Savo versluose Dalia sukosi viena, todėl ji neslepia, kad moteriai be pagalbos taip dirbti yra itin sunku.
„Vis dėlto uždirbdavau gerai – nusipirkau sodybą, persikėliau gyventi į kaimą“, – pasakoja D.Pledienė.
Verslas Daliai klostėsi neblogai, tačiau jai vis labiau ėmė įgristi nuolatiniai tarnybų tikrinimai, popierizmas, o galiausiai, kaip pati sako, visko pasidarė per daug. Kaip tik tuo metu Panevėžyje, kur moteris ir gyveno, atsirado galimybė mokytis kosmetologijos, o tai buvo sena Dalios svajonė.
„Kai man buvo apie 20 metų, su drauge nuėjome pas kosmetologę. Pamačiau, kaip jai tvarko veidą, pradėjo tįsti seilės, ir nuo to laiko tapau nuolatine kliente. Man patikdavo, kaip darydavo procedūras, pasikalbėdavau su specialistėmis. Visada sakiau, kad noriu būti kosmetologė, tik mūsų mieste anksčiau jų neruošdavo“, – aiškina D.Pledienė.
Pamačiau, kaip jai tvarko veidą, pradėjo tįsti seilės, ir nuo to laiko tapau nuolatine kliente.
Įgrisus dirbti versluose, būdama 52-ejų, Dalia vieną dieną ėmė ir viską pardavė, o sužinojusi apie atsiradusią kosmetologijos programą, nuėjo jos mokytis.
„Atsisakiusi verslų, aš nusiėmiau nuo širdies didžiulį akmenį. Nemoku net apsakyti jausmo. Man viskas buvo įgrisę. Keldavausi į darbą ir nežinodavau, kas manęs laukia. Būdavo, kad dirbdavau naktimis, per šventes – visi sėdėdavo prie stalo, o aš tik tada grįždavau iš darbų“, – neslepia D.Pledienė.
Dalia tikina visai nebijojusi mesti komforto zonos ir išeiti į nežinią. Priešingai, ji nesijaudino ir iš karto įstojo mokytis kosmetologijos.
„Aš labai domėjausi, rinkau informaciją, svarsčiau, ar stoti į kolegiją, ar į profesinę mokyklą. Galiausiai nuėjau į pastarąją, kur buvau pati vyriausia. Tačiau aš nuoširdžiai viską lankiau, ypač stengiausi nepraleisti praktikos užsiėmimų. Greta mokslų gilinau žinias seminaruose, mokymuose“, – pasakoja D.Pledienė.
Dabar jaučiasi atradusi save
Dalios manymu, būnant vyresnei, ji buvo patyrusi daugiau gyvenimo nei kitos kurso draugės, todėl labiau vertino gaunamas žinias ir stengėsi kaip įmanoma daugiau visko pasisemti.
„Ėmiau viską, ką galėjau, tad labai greitai atsidariau savo kosmetologijos kabinetą“, – teigia D.Pledienė.
Vis dėlto didžiausi sunkumai prasidėjo siekiant įsitvirtinti kosmetologijoje. Dalia neslepia, kad prasimušti ir sudaryti savo klientų ratą yra itin sudėtinga.
„Daugelis tavęs nežino, reikia atkreipti dėmesį, be to, turi turėti daug žinių, pasirinkti tinkamą kosmetiką, kuri suteiktų efektą. Kurį laiką pinigus imdavau tik už priemones, esu ir minuse buvusi. Tačiau viskas praeina“, – pasakoja D.Pledienė.
Kad būtų drąsiau, Dalia į kosmetologiją nėrė kartu su drauge, kuri taip pat metė savo verslą. Nors kiti draugai moters sprendimą itin palaikė ir žavėjosi, namiškiai reagavo kiek kitaip.
„Iš šeimos narių esu išgirdusi priekaištų, kur tokių metų einu, ką čia sugalvojau. Tačiau man vienodai rodo, svarbiausia, kad patinka. Nesiklausau, ką kiti kalba, ir darau tai, ką reikia“, – tikina D.Pledienė.
Iš šeimos narių esu išgirdusi priekaištų, kur tokių metų einu, ką čia sugalvojau.
Vos tapusi kosmetologe, Dalia iš karto pasijuto savo rogėse ir teigia taip gerai niekada anksčiau nesijautusi. Ji iki šiol džiaugiasi savo sprendimu ir nė karto juo nesuabejojo.
„Man patinka bendrauti, aš kaifuoju nuo savo klienčių, kurios tapo draugėmis. Mano svajonė išsipildė, – džiaugiasi D.Pledienė. – Dirbu savo malonumui, nesu kaip konvejeris. Mėgaujuosi rezultatu, seminarais. Mane visa tai veža.“
Tik dabar save atradusi Dalia pripažįsta susimąstanti, ar neiššvaistė veltui laiko, kai buvo verslininkė. Tačiau, jos manymu, ankstesni metai buvo skirti gerovės kūrimui.
„Aš turėjau užauginti vaikus ir labiau gyvenau dėl jų – stengiausi jiems duoti tai, ką galiu“, – sako D.Pledienė.
Darbo keitimo laikotarpiu Daliai daugiausiai sunkumų kėlė finansiniai klausimai. Kaip ji pasakoja, nors ir turėjo susitaupiusi pinigų, vis dėlto reikėjo iš naujo stotis ant kojų bei viską pradėti nuo nulio, o tai pareikalavo nemažai pastangų.
„Turėjau sukurti sau darbo vietą, rasti klientų. Jie taip greitai neatsiranda, pirmiausia turi įrodyti, kad esi pati geriausia, – pasakoja D.Pledienė. – Tačiau kai labai nori, nelieka jokių baimių. Net nemoku apsakyti, koks mano noras buvo didžiulis.“
Tačiau kai labai nori, nelieka jokių baimių. Net nemoku apsakyti, koks mano noras buvo didžiulis.
Dalia savo pavyzdžiu įrodo, kad amžius jokiems gyvenimo sprendimams nėra kliūtis. Moteris tikina kartais susidurianti su žmonėmis, kurie yra jauni, tačiau viduje gerokai pasenę.
„Aš net savo amžiaus kartais nežinau, būna, reikia pagalvoti, kiek man metų. Be to, niekas man neduoda tiek, kiek iš tiesų yra“, – šypsosi D.Pledienė.
Kitiems žmonėms, mąstantiems apie pokyčius gyvenime, Dalia pataria nebijoti ir, tuo labiau, nesukti galvos dėl savo amžiaus.
„Aš patarčiau tiesiog eiti pirmyn, – sako D.Pledienė. – Kai turi tiek veiklų, metai nerūpi. Aš nė negalvoju apie pensiją, man ji neįdomi.“
