Nuo pradžių... Ištekėjau jauna, dar nebuvau baigusi mokslų ir tikrai nebuvau dirbusi. Vestuvių priežastis buvo „netyčiukas“, kuriuo dabar labai džiaugiuosi ir dėkoju Dievui už šį turtą.
Praėjus metams po santuokos ir vaiko gimimo, nusprendžiau baigti vidurinę ir įgyti sekretorės profesiją, kadangi visuomet traukė darbas kompiuteriu ir bendravimas su žmonėmis, tad pamaniau – bus pats tas. Sėkmingai „atsimokiau“ 3 metus, per tą laikotarpį nedirbau, vyras pilnai išlaikė šeimą. Besimokydama paskutinius metus pastojau ir susilaukiau antro vaikelio. Taigi dar dveji metai namie be darbo...
Visi aplinkiniai tikino, kad aš puiki mama ir esu tiesiog sutverta tam, kad rūpinčiausi šeima ir namų jaukumu. Keisčiausia, kad aš to tikrai nejaučiau ir visada norėjau kažko dar... Tad šiaip rankų sudėjusi nesėdėjau ir užsiėmiau kosmetikos prekyba iš katalogo, ją pardavinėjau. Vėliau pakeičiau kompaniją ir panirau į tinklinę rinkodarą, kadangi čia buvo didesni komisiniai ir perspektyvos.
Kuomet vaikui suėjo dveji metukai, nusprendžiau, kad laikas išeiti į darbo rinką. Prasidėjo darbo paieškos – lengvai jį radau, įsidarbinau draudimo kompanijoje. Darbas klostėsi gan gerai, gal kiek lėtai vykdžiau planus ir jaučiau spaudimą iš vyro pusės (vyras dirbo Afrikoje, tad kai grįždavo namo porai savaičių norėdavo mane matyti visuomet šalia). Po ilgų vyro įkalbinėjimų sutikau vykti su juo į gražiąją Afriką, ten kur, rodos, laikas vietoj stovi...
Kadangi dirbau pagal individualią veiklą, nebuvo sunku neiti į darbą 3 mėnesius – tokiam laikui buvau išvykusi. Vadovai laukė manęs sugrįžtančios, tačiau vyrui tai nepatiko. Galbūt jam nepatiko tai, kad buvau nepriklausoma nuo jo, net pati nežinau, kas jam netiko. Tačiau norėdama išsaugoti gerus santykius su juo, į darbą nebegrįžau.
Po Afrikos buvau įsitikinusi, kad man reikia daugiau gyvenime pasiekti, nei tik turėti šeimą. Įstojau į kolegiją studijuoti verslo vadybą, tuo metu man atrodė, kad ta specialybė kaip tik man. Taip prasidėjo dar vienas gyvenimo etapas, kuriame vyravo šeima, namai, vyras, grįžtantis kas 3 mėnesius, ir mano mokslai, kurie teikė džiaugsmą.
Po dvejų mokslų metų vyras vėl pasikvietė į Afriką, ir mes išvykome, tačiau jau ilgesniam laikui, visiems metams. Studijavau nuotoliniu būdu, vyresnioji dukra mokėsi internetu, tad namuose lyg ir buvo ką veikti. Bet jaučiau, kad vystu kaip kokia gėlė. Neturėjau normalaus socialinio gyvenimo, man trūko elementarios veiklos, kuri nebūtų namuose. Tuomet ir supratau, kad aš tikrai nesu sutverta būti namų šeimininkė! Po galais, tikrai ne!
Grįžusi į Lietuvą iš karto susiradau darbą, kolektyvas jaunas, draugiškas. Darbas lengvas, greitai perpratau. Perspektyva įmonėje irgi buvo. Kadangi dar nebuvau baigusi studijų, tai negalėjau dirbti vadybininke, tačiau personalo vadovė iš karto pasakė, kad kai baigsiu mokslus, galiu tikėtis vietos pagal specialybę.
Po dvejų mokslų metų vyras vėl pasikvietė į Afriką, ir mes išvykome, tačiau jau ilgesniam laikui, visiems metams.
Viskas atrodė gražu, bet viduje jausmas buvo toks, tarsi aš ne savo rogėse sėdėčiau. Kaip dabar pagalvoju, manau, mano adaptacija grįžus į Lietuvą labai užsitęsė, nesijaučiau sava tarp savų...
Ir vieną rytą, sutikau kaimynę, kuri taip nudžiugo mane pamačius ir sako: „Gabriele, aš turiu tau pasiūlymą. Ateik per pietus pas mane į įmonę ir aptarsim sąlygas, gal tiks ir ateisi.“ Net negalvodama sutikau išklausyti pasiūlymo. O ir darbas visai „ne į temą“ pagal mano mokslus, bet nepabandžius nesužinosi, ar tai tau, ar ne.
Pokalbis vyko sklandžiai, mane sąlygos tenkino, atlyginimas buvo žymiai didesnis nei ankstesnėje įmonėje. Po kelių savaičių jau sėdėjau naujoje darbo vietoje ir sėkmingai mokiausi apskaitos mokslo. Taip, man tai patiko. Ir kolektyvas neblogas, gal kiek įnoringas, bet gyventi galima.
Žinau, kad tai ne pabaiga. Dar tikrai mokysiuosi, planuose išlyginamosios studijos kitą rugsėjį. Ir ties šia darbo vieta nenoriu apsistoti. Tikiuosi, kad gyvenimo vėjai man bus palankūs ir, įveikusi savo vidines baimes, galėsiu siekti tikslų!
Štai tokia mano istorija.
Gabrielė (vardas pakeistas)
15min GYVENIMAS kartu su „Gerų emocijų namais“ inicijuoja projektą „Būk savimi!“.
Visus projekto tekstus galite rasti ČIA.
Gal teko keisti profesiją, nes suvokėte, kad jūsų pašaukimas – daryti visai ką kita? O gal sėkmingai kopusi(-ęs) karjeros laiptais suvokėte, jog laimingiausia(s) jaučiatės, stebėdama(s), kaip auga jūsų vaikai, ir jais rūpindamasi(s)? O gal buvimas savimi – tai sprendimas nesusilaukti vaikų, neapsikrauti daiktais ir pasitenkinti tuo, ką turite?
Rašykite, lauksime jūsų istorijų (gali būti ir anoniminės, pakeistu vardu). Įdomiausių tekstų autorių lauks prizas – Kamilos Golod knyga „Drąsa būti savimi“. Mūsų adresas gyvenimas@15min.lt.
