Pastaraisiais dešimtmečiais keitėsi mūsų gyvenimo kokybė ir įpročiai – apsipirkti galima keliais telefono mygtuko paspaudimais, išmanūs tampa mūsų buities prietaisai, o nauji automobiliai sugeba prisiparkuoti patys. Ne išimtis – ir buriuotojų pasaulis. Čia tobulėja ne tik patys laivai, tačiau ir įvairios gelbėjimui skirtos priemonės.
Tačiau, pasak buriuotojo S.Steponavičiaus, svarbiausia šiame sporte ar laisvalaikio užsiėmime yra ne pačios priemonės, o įgulos profesionalumas.
„Taip, kalbant apie saugumą, dabar atsiranda daugiau techninių priemonių. Kaip ir visame mūsų gyvenime. Bet centrinis elementas išlieka žmogus. Ir žmogaus smegenys. Mes turime išmokti naudotis visomis techninėmis priemonėmis, bet iš esmės žmogus vis tiek yra pirmiausia.
Jis turi būti sąmoningas ir kreipti dėmesį į tai, kas vyksta, mokėti elgtis. Nes jei mes turėsime daugybę techninių priemonių, bet nemokėsime apsukti laivo, tai jos bus kaip numirėliui klizma.
Kai parplauki į krantą, švartuoji laivą ir įlipi į automobilį, tu nustembi, kaip paprasta tą daiktą vairuoti. Laivas valdomas gerokai sudėtingiau. Todėl pirminis vaistas yra prevencija: ką aš galiu padaryti, kad nieko neatsitiktų? Yra daug lengviau išvengti nelaimės, nei tvarkytis su jos pasekmėmis“, – sako buriuotojas.
Išgyvenimo ir saugumo mokosi ir kursuose
Pasak S.Steponavičiaus, rimtose varžybose bent dalis įgulos privalo būti baigusi specialius išgyvenimo ir saugumo vandenyje kursus. To reikalauja ir Pasaulinė buriavimo federacija.
„Tai yra pakankamai rimta treniruotė, kai bandome ir į plaustą įlipti, ir liemenėmis naudotis, imituoti labai sunkias sąlygas: apsivertęs laivas, iškritęs žmogus, evakuacija iš laivo jam skęstant, gelbėjimo malūnsparnis, bendradarbiavimas su gelbėjimo tarnybomis. Ir taip toliau.
Kai tu registruojiesi į bet kokias varžybas, įgula privalo būti atlikusi manevrus, kaip išgelbėti skęstantį žmogų, kaip elgtis ekstremalioje situacijoje.
Lygiai taip pat, registruojantis į bet kurią regatą, mes patikriname kiekvieno laivo komplektaciją, saugumo ir gelbėjimo priemones, o daugelyje varžybų įgula plaukia su gelbėjimosi liemenėmis. Prevencinių priemonių imamės visą laiką.
Puikiai suvokiame, kad tai yra potencialiai pavojingas užsiėmimas. Bet jis nėra tiek pavojingas. Taip pat yra pavojingas ir vaikščiojimas gatve, kur užmynus ant banano žievės gali pasibaigti tavo gyvenimas“, – kalbėjo S.Steponavičius.
Turi didelį komplektą saugumo priemonių
Dauguma laivų, kurie plaukia per jūras ir vandenynus, turi didelį komplektą saugumo priemonių: gelbėjimo plaustus, palydovinius švyturius ir kitas.
Prie kiekvienos gelbėjimo liemenės galima prisegti automatinės identifikavimo sistemos daviklį, kuris, įkirtus į vandenį, aktyvuojasi, ir įgula laivo navigacijos sistemoje mato iškritusį žmogų – tai palengvina jo suradimą.
Techninės priemonės yra pagalbinės, jos negali būti pirminės.
„Bet visais tais reikalais naudojasi žmonės. O žmonės, deja, klysta. Lemia ir gamtos sąlygos, nes nelaimė dažniausiai nenutinka geru ir saulėtu oru. Dažniau tai bus viduryje nakties, dažniau – kai blogas oras.
Todėl mes ir atsiremiame į tai, kaip aš susitvarkau su savo laivu, kaip moku jį valdyti, kaip moku rasti žmogų ar grįžti į nelaimės vietą. Pagaliau, kaip aš moku elgtis, kai didelis stresas.
Techninės priemonės yra pagalbinės, jos negali būti pirminės. Dar, deja, savo gelbėjimo liemenei mes neturime pripučiamo malūnsparnio, kuris, tau įkritus, iškeltų“, – kalbėjo pašnekovas.
Dar viena iš gelbėjimo priemonių yra plaustas, tačiau, teigė S.Steponavičius, paleisti skęstantį laivą galima, bet gali būti taip, kad būtent plausto ir nesuranda, o laivą – suranda.
„Kol tu nestovi laive iki pažastų vandenyje, nėra prasmės lipti į plaustą. Plaustas yra pavojingesnė vieta, nes laive tu turi ir gerti, ir valgyti, ir šilumos, ir viso kito. Todėl ir čia visad balansuojama tarp sprendimų, tarp pasirinkimo, kuri vieta saugesnė“, – kalbėjo buriuotojas.
Pavyko išgelbėti iškritusį žmogų
Pašnekovas sako, kad pavojingos situacijos taip pat kyla dėl žmonių klaidų: „Tu gali baigti saugumo kursus, mokymus, bet yra stresinės, neįprastos situacijos. Tada žmogus gali padaryti klaidų. Būtent tokios klaidos ir yra pavojingiausios.“
Sudėtingiausia situacija plaukiant – kai už borto atsiduria žmogus. Pasak buriuotojo, kaip bebūtų keista, jį išgelbėti dažniausiai yra sunku.
„Kiekviena klaida, kiekvienas uždelsimas gali būti labai pavojingas. Ačiū Dievui, įgulos tampa vis profesionalesnės, labiau susikaupusios. Gerėja mūsų kvalifikacija, laivo valdymas“, – kalbėjo S.Steponavičius.
Sudėtingiausia situacija plaukiant – kai už borto atsiduria žmogus.
Buriuotojas prisiminė atvejį, kai maždaug prieš 1,5 metų Ramiajame vandenyje plaukiant pirmajai „ Ambersail“ jachtai iškrito žmogus.
„Ir jis buvo išgelbėtas, jam gyventi buvo likusios suskaičiuotos minutės. Tas žmogus dabar visą savo likusį gyvenimą tikrai gali švęsti antrąjį gimtadienį, kuris jam gal net tikresnis nei tikrasis.
Tada taip susiklostė situacija: viskas vyko viduryje dienos, tuo metu kaip tik keitėsi pamaina, buvo daug žmonių. Jiems nereikėjo pasiruošimo ir gelbėjimo darbų galėjo imtis iš karto“, – sakė buriuotojas.
Tačiau tokių istorijų ir jų pasakojimų viešoje erdvėje būna tik vienas kitas. Pasak S.Steponavičiaus, kalbant apie sėkmingus atvejus, kada įgula ar laivas patenka į nenumatytas situacijas, buriuotojai laikosi principo – kas įvyko laive, tas laive ir lieka: „Panašiai taip, kaip ir Las Vegase. Juk sakoma: kas įvyko Las Vegase, tas lieka Las Vegase.“
