Atidavė ne iš karto
„Pirmiausia, tai Bakas dar ne namuose. Su „Gyvūnų policija“ pasiėmėme jį į „Beglobio“ prieglaudą, kad jis galėtų socializuotis“, – paskambinus paklausti, kaip naujuose namuose jaučiasi skandalingai į miesto gyvūnų globos namus patekęs Bakas, atsako būsimoji jo šeimininkė Austra Saliamonaitė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Nehumanišku elgesiu apkaltinti gyvūnų globėjai ramina: juodasis išdykėlis jaučiasi gerai, pradeda bendrauti
Mergina pasakoja, kad po to, kai lapkričio 2 dieną apie pusmetį Fabijoniškėse valkatavusį šunį triukšmingai sugavo Vilniaus gyvūnų globos namų darbuotojai, ji kreipėsi į prieglaudą „Beglobis“, kad ši perimtų šunį savo žinion. Ši prieglauda bendradarbiauja su Vilniaus gyvūnų globos namais ir, skirtingai nei privatūs žmonės, gali perimti gyvūnus nepasibaigus 14 dienų karantinavimo laikotarpiui.
Bako šeimininkė teigia, kad buvo tartasi, jog šuo „Beglobiui“ bus perduotas po trijų dienų, tačiau Vilniaus gyvūnų globos namai staiga persigalvojo ir ėmė tempti laiką. Esą Bakas naujiems globėjams buvo atiduotas tik tuomet, kai to paprašyta į globos namus nuvykus su žurnalistais.
Austra teigia, kad Vilniaus gyvūnų globos namų atstovai ją vertė duoti teigiamą interviu apie šią įstaigą. Anot jos, dėl Bako gerovės ji buvo pasiruošusi meluoti, bet džiaugiasi, kad kalbėti neprireikė – šuo buvo išvežtas anksčiau.
Kaltina su gyvūnu nedirbus
A.Saliamonaitė sako, kad „Beglobio“ prieglaudoje su Baku dirba specialistai. Nors kol kas jo vedžioti neįmanoma, bet padaryta pažanga: šuo leidžiasi glostomas, vizgina uodegą, loja ant kitų šunų saugodamas savo teritoriją. Kol kas ji dar baiminasi augintinį vežtis į namus, nes ilgai klajoklio gyvenimą gyvenęs šuo gali pabėgti. „Tuomet jį pagauti būtų neįmanoma. Kadangi ten uždara teritorija, jį galima vedžioti, net jei išsimautų, niekur nedingtų“, – aiškina būsimoji šuns šeimininkė.
Pasakodama, kad Bakas vis dar labai jautrus, A.Saliamonaitė priekaištingai sako, kad per savaitę, praleistą Vilniaus gyvūnų globos namuose, su šuniu nebuvo užsiimama ir bendraujama. „Grindoje“ buvo pažadėję jį vedžioti, bet pamelavo. Jų atstovė telefonu man sakė, kad šuo vedžiojamas, įpratintas prie pavadėlio, labai linksmas. Bet kai nuvažiavom ir darbuotojos paklausiau, ar jis vedžiotas, ji pasakė „ne“, nes to tiesiog neįmanoma daryti“, – kalba mergina.
Ją nustebino ne tik tai, kad su gyvūnu esą nebuvo dirbama, bet ir tai, kad išsivežant šunį negavo jokių dokumentų apie skiepus ir ženklinimą. „Su prieglaudomis turiu reikalų ne pirmą kartą ir visada būna ar skiepų pasas, arba bent jau įrašai, kur parašyta, kokie skiepai. Čia buvo tik įrašas apie rentgeną ir kad šuo sveikas“, – kalba ji.
TAIP PAT SKAITYKITE: Gyvūnų prieglaudų kasdienybė: padėkite, pravažiuodamas mačiau lakstantį šunį!
Pasigenda profesionalumo
„Apie „Grindą“ mano nuomonė kaip buvo prasta taip ir nepasikeitė, gal dar pablogėjo. Į gyvūnų gerovę jiems nusispjauti, tai tiesiog jų darbas. Ant šunų voljerų, kuriuos pati glosčiau, parašyta, kad jie agresyvūs, kad tik jų niekas neliestų“, – stebisi A.Saliamonaitė.
Ji prisimena ir vaizdą, kurį išvydo kitą dieną po sugavimo aplankiusi Baką: „Šuo lyg ir gyvas, bet žiūri į vieną tašką, į nieką nereaguoja. Toks išsigandęs, kad vaikšto žiūrėdamas į vieną tašką, net akių nepakelia. Išsigandau“, – pasakoja A.Saliamonaitė.
Jos teigimu, buvo pasakyta, kad šuo agresyvus, kad po dviejų savaičių, kuomet jį bus galima pasiimti, tai pavyktų tik su narkoze. „Pirmą dieną jį glosčiau įėjusi į voljerą. O kai atvažiavom jo pasiimti, atsidarėm transportavimo dėžę, įmetėm į ją maisto ir jis pats į vidų įėjo. Uždarėm ir išsinešėm į mašiną be jokių žviegimų“, – teigia naujoji Bako globėja.
Jos nuomone, Vilniaus gyvūnų globos namų darbuotojai nesugeba dirbti profesionaliai ir be streso pagauti gyvūnų, nors visuomeninėms organizacijoms paprastai tai pavyksta sklandžiai. „Jei dirbtų nors kiek apmokyti žmonės, nei tų straipsnių, nei nusiskundimų būtų“, – savo nuomonę dėsto A.Saliamonaitė.
Šuo seniai krito į širdį
Kaip pasakoja būsimoji Bako šeimininkė A.Saliamonaitė, šuo jai į akį krito dar vasaros pradžioje, kai tik pasirodė skelbimai apie mieste klajojantį šunį. Mergina teigia ne kartą jį bandžiusi prisikalbinti pati, prašiusi ir kaimynų pagalbos, tačiau sulaukė tik grasinimų su valkataujančiu gyvūnu susidoroti.
Kad tokie grasinimai buvo ne tušti, byloja ir vėliau Baką apžiūrėjusių veterinarų išvados – akivaizdu, kad šuo buvo ne tik muštas, bet ir apšaudytas – šuns kūne rasta šratų. Juodakailiį gudruolį ne kartą tuščiai bandė sugauti ir prieglaudų savanoriai, ir buvusios „Grindos“ darbuotojai, tačiau gudrus gyvūnas sugebėjo keletą mėnesių nuo visų išsisukti, kol lapkričio pradžioje šuo gyvenamajame name buvo užspeistas į kampą ir išvežtas į Vilniaus gyvūnų globos namus.
Naują gyvenimą Bakui pasiruošusi suteikti A.Saliamonaitė tikisi, kad jaunas šuo netruks visiškai atgauti pasitikėjimą žmogumi ir per Kalėdas džiaugsis naujais namais. Anot jos, jis turės naują voljerą lauke, kiemą ir sodą bei galimybę „kartais pagulėti lovoje”. Be jo, namuose dar gyvena keturi katinai, trys iš jų – buvę benamiai.
Vilniaus gyvūnų globos namų rinkodaros ir komunikacijos specialistės Dovilės Lisauskaitės komentaras:
„Laukinuko Bako likimas sujaudino ne vieną – visuomenė pagaliau pamatė, kaip gyvena beglobiai šunys – pjudomi, spardomi, apšaudomi... Bakas patyrė nemažai skriaudų – tą rodo senos kirstinių žaizdų žymės ant gyvūno snukučio, taip pat šratai kūne, matomi padarytose rentgeno nuotraukose. Tai, kad su juo buvo netinkamai elgiamasi, pasakojo ir jį šėrusios moterys, ir Austra Kristina, nuo pat šios istorijos pradžios socialiniuose tinkluose tvirtai pareiškusi norą jį globoti.
Bakas patyrė nemažai skriaudų – tą rodo senos kirstinių žaizdų žymės ant gyvūno snukučio, taip pat šratai kūne, matomi padarytose rentgeno nuotraukose.
Kiekvieno šuns, o juo labiau – laukinio – socializacija yra sudėtingas ir nevienadienis procesas. Net smurto nepatyrusį gyvūną tenka ilgai jaukintis. Bako socializacijai, tikėtina, prireiks daugiau laiko, savaičių ar net mėnesių. Vilniaus gyvūnų globos namų darbuotojai su Baku nuolat bendravo, buvo uždėję jam petnešas su pavadžiu, vedė pasivaikščioti. Šuo jau buvo pradėjęs pasitikėti darbuotojais, ėdė iš rankų.
Prisijaukinimo ir socializacijos procese visada skatiname dalyvauti ir potencialius globėjus – Austrai Kristinai taip pat buvo sudarytos galimybės atvykti į Vilniaus gyvūnų globos namus jai patogiu metu (net ir po darbo valandų), pačiai su Baku bendrauti, jį šerti, pabandyti kartu išeiti pasivaikščioti.
Pirmosiomis gyvenimo Vilniaus gyvūnų globos namuose dienomis Bakas vis dar buvo pernelyg baikštus, todėl nenorėdami sukelti dar daugiau streso, privalomas jo skiepijimo ir ženklinimo procedūras atidėjome vėlesniam laikui.
Lapkričio 5 dieną, jis buvo dehelmintizuotas (nukirmintas), o jo vakcinacija nuo visų ligų ir ženklinimas mikroschema buvo numatytas praėjus 10 dienų po dehelmintizacijos, lapkričio 15 dieną. 10 dienų laikotarpis yra tam, kad gyvūno organizmas išsivalytų nuo parazitų, ir tokia praktika yra taikoma Vilniaus gyvūnų globos namuose visiems dovanojamiems šunims, tokias rekomendacijas teikia ir vakcinų gamintojai, ir kitos veterinarijos gydyklos.
Vis dėlto Austra Kristina labai prašė bedalį šunelį jos globai perduoti kuo greičiau, nepaisydama to, kad dar nesibaigė karantino laikotarpis, kad šuo yra neskiepytas ir nepažymėtas mikroschema. Atsižvelgdami į tai, kad Bako istorija sulaukė itin didelio rezonanso, padarėme išimtį ir šunelį perdavėme VšĮ „Beglobis“, su kuriuo mergina jau buvo suderinusi tolesnę Bako priežiūrą.
Bako atidavimas užtruko, nes ir mes, ir pats „Beglobis“ norėjo išvengti įspūdžio, kad šuo buvo išgelbėtas iš „Grindos“. Dar viena delsimo priežastis: jei perdavimas būtų vykęs kuo greičiau, tai būtų sudėtinga tai padaryti nesukeliant streso šuniukui.“
VšĮ „Beglobis“ vadovės Danutės Navickienės komentaras:
„Apie progresą dar labai anksti kalbėti. Pagal tai, ką aš matau, nemanau, kad iki Kalėdų Bakas galės važiuoti namo. Manau, šiam šuniukui geriau būti lauke, ne uždaroje patalpoje. Jis reaguoja į kitus šunis, aplinką, bet šiaip progresas dar labai tolimas. Trečiadienį aš jam uždėjau antkakliuką, bet šiaip labai bijo, krūpčioja, dreba. Reiks daug laiko, kol galėsime paimti ir vesti pririštą pavadėliu.
Mano nuomone, Bakui maždaug metai. Jis gali būti gimęs lauke, kažkur pie žmonių, kurie nuolat maitino, nes žmogų lyg ir prisileidžia, bet bailus. Pagal tai, ką aš matau, tas šuniukas niekada neturėjo šeimininko. Šunys, kurie turi šeimininkus, yra kitokio būdo. Aš jį palyginčiau su kokiu laukiniu žirgu, kuriam niekada nebuvo uždėtas balnas. Kad jo prie jo prisiliestum, reikia labai daug laiko. Jis tiesiog nesupranta, kodėl jį turėtų kažkas liesti ir kažkur vesti. Šimtas procentų, kad tokio dalyko kaip pavadėlis jis nematęs gyvenime. Kol kas jo ir nepaskiepijome, nes prie jo tiesiog negali prieiti.
Žmogui jis neagresyvus. Tiesa, būna, kad iš baimės urzgia, bet nekanda. Matyti, kad jis pripratintas ėsti iš rankų, jam tai labai patinka. Leidžiasi glostyti snukutį, bet kai lieti kūną, traukiasi į kamuoliuką. Jis labai įsibaiminęs, jo toks gyvenimas buvo. Jis laukinukas, bailiukas, bet tai normalu, kai šuo gyvenęs gatvėje. Vieni pamaitina, kiti paspiria, kiti pagaliu meta.
Austra norėjo, kad globą perimtume mes, kad Bakas galėtų būti ne viduje, o lauke. Pas mus jis laikomas voljere, turi būdą, nueina, guli. Jam geriau atviresnė aplinka. Jis mato, stebi, reaguoja į viską, kaip jaunas, sveikas šuo.
Su šiuo šuniu reikia daug dirbti, jei dažniau bendrausi, ir progresas greitesnis bus. Austra kiekvieną dieną neatvažiuoja, gal žmogus tiesiog negali. Kiekvieną dieną su juo būnu aš.
Iš principo, per kelias dienas čia nieko nepadarysi ir norėti, kad „Grinda“ kažką padarytų per tokį trumpą laiką taip pat būtų nelogiška.“
