Sovietmečiu Labardžių kaimas buvo kolūkio centras, gyveno daug to metų jaunų specialistų. Čia kūrėsi šeimos, gimė vaikai. Inga – vienas iš tų, čia gimusių vaikų, o namas, kuriame ji gyvena, sovietmečiu buvo kolūkio valgykla.
„Šiame kaime esu gimusi, užaugusi. Iš pradžių su tėvais gyvenome alytnamyje, paskui, kai man buvo 14-a, tėvai persikraustė į sodybą, taip pat šiame kaime.
Pamenu, tėtis ateidavo manęs pasiimti, atsivesdavo į valgyklos rūsį ir aš žaisdavau su pjuvenomis.
Kalbant apie šį pastatą, dar sovietmečiu tėvelis šio pastato rūsyje buvo įsirengęs medžio dirbtuves ir vykdė tuo metu vadinamą pagalbinę kolūkio gamybą – įvairius staliaus darbus. Taip, nors tada čia buvo valgykla, bet tėtis dirbo šio pastato rūsyje.
Pro langą ir dabar matau savo buvusį darželį, kurį tada lankiau. Pamenu, tėtis ateidavo manęs pasiimti, atsivesdavo į valgyklos rūsį ir aš žaisdavau su pjuvenomis. Arba eidavom čia su drauge, kurios mama buvo valgyklos vedėja, palaukti, kol mano mama baigs darbą mokykloje, kitame kaime. Aplink čia mano gyvenime įvyko labai daug dalykų“, – sakė Inga.
Daug metų pastatas buvo nenaudojamas
Griūvant Sovietų sąjungai, valgyklos pastatas buvo privatizuotas. Jį, kartu su dar dviem savininkais, nusipirko Ingos tėtis. Ką su juo ketino daryti, Inga sako nežinanti, tačiau nemažai metų buvusi valgykla stovėjo nenaudojama.
„Čia, kur mes sėdim, buvo gamybinės patalpos. Jų yra dar daugiau, mat pats pastatas – apie 900 kvadratinių metrų. Dar yra didelė salė, kur buvo tiekiamas maistas, virtuvės zona, antrasis aukštas, o po visu pastatu – rūsys.
Kai buvau vaikas, ši valgykla man atrodė labai didžiulė, gigantiška. Bet vėliau aš visą laiką galvodavau apie ją, svarsčiau, kad ką nors čia darysiu.
Nežinojau ką, neįsivaizdavau, vienu menu pamaniau, kad čia gal galėtų būti kavinė. Laikas bėgo, mintys nurimo, bet valgykla vis tiek liko mano svajonių sąraše. Nežinau pati, kodėl“, – pasakojo Inga.
Miestų gyvenimo neprisijaukino – panoro grįžti į kaimą
Vėliau Ingos gyvenimas, kaip ir kitų kolūkio vaikų, keitėsi, nedidelį kaimą pakeitė miestai, jauna moteris sukūrė šeimą, gimė pirmagimė Roberta.
Penkerius metus Inga gyveno Klaipėdoje, paskui – Kaune. Šiuose miestuose ji baigė studijas. Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete – vizualinio dizaino bakalaurą, o Kauno technologijos universitete – architektūros magistrą.
Kai Inga sukūrė šeimą ir ėmė lauktis pirmagimės, sako pirmą kartą aiškiai suvokusi: nenorinti, jog vaikai augtų mieste.
„Su tuometiniu, dabar jau buvusiu vyru pradėjome galvoti, kur gyventi. O mano tėvai sako: gal pasižiūrėkit valgykloj? Aš tikrai neturėjau minčių, kad čia kada nors gyvensiu. Tada, kai svajodavau, kad čia norėčiau ką nors veikti, tikrai nebuvo minčių apie tai, jog gyvensiu“, – kalbėjo jauna moteris.
Pradinė idėja atrodė nejaukiai
Tėvai pasiūlė pasižvalgyti po pagalbines buvusios valgyklos patalpas, mat pagrindinė pastato erdvė yra per didelė įsirengti būstui.
„Atvažiavome, pažiūrėjome. Kadangi pati esu interjero dizainerė, susibraižiau esamas sienas, pasidėliojau. Pati pradinė idėja atrodė labai nejaukiai, čia buvo viskas labai negražu, ilgą laiką nenaudota.
Buvo ir nereikalingų sienų, teko kai kurias išgriauti, pakeisti, perdėlioti. Bet iš esmės ši vieta tikrai pasirodė tinkama įrengti nedidelį, apie 80 kvadratinių metrų, būstą“, – sakė I.Jocė.
Daug darbų šeima atliko savo jėgomis, kaip sako Inga, labai taupydami ir ieškodami geriausių sprendimų.
Gamybinėse patalpose įrengta virtuvės ir svetainės erdvė, buvęs virtuvės personalo kambarėlis tapo Ingos šeimos miegamuoju, greta esanti nedidelė, greičiausiai persirengimui skirta patalpa dabar yra drabužinė, o buvęs valgyklos direktorės kabinetas – Ingos dviejų dukryčių kambarys.
„Kai pas mus atvažiuoja svečiai ir aprodau jiems namus, taip ir sakau: nelabai kas pasikeitė, nes šiame kambaryje ir toliau gyvena dvi mano direktorės“, – juokėsi I.Jocė.
Kiekviena siena turi savo istoriją
Nors Inga sako, kad namai dar nėra iki galo sutvarkyti ir darbų čia – apsčiai, tačiau ir ji pati, ir jos dukterys jaučiasi gerai.
Pro langus Inga mato netoliese esančius tėvų namus, taip pat šeimos miško „vartus“, kur yra įkurtas dar vienas jos pačios kūdikis: erdvė ramiam poilsiui „Miško rojus“.
Pro langus vasarą džiugina žaliuojančios pievos, už durų – terasa su batutu, hamaku, lauko baldais, vaikų žaidimų nameliu.
Kalbėdama apie namų įrengimą, Inga sako, jog reikėjo išspręsti daugybę klausimų: kaip nedideliame vaikų kambaryje sutalpinti visą, ko mergaitėms reikia, kaip apšiltinti namus, kaip kovoti su pelėsiu.
Kalbėdama apie namų įrengimą Inga sako, jog reikėjo išspręsti daugybę klausimų.
„Mūsų namuose kiekviena siena turi savo istoriją. Aš labai norėjau raudonų plytų sienos, nes jos man yra kažkas tokio. Ji ir sumūryta svetainėje. Kartą atvažiavo viena giminaitė ir sako: kokia šaunuolė, kad palikai originalią sieną, nieko nedarei.
Bet tos plytos yra parvežtos iš kito kaimo. Šis pastatas nematęs raudonų plytų, o sieną mums sumūrijo kaimynas. Norėjau, kad ji būtų kuo grublėtesnė, atrodytų kuo senesnė. Mano tėvelis tada prieštaravo, sakė, kad bus labai netvarkinga, bet aš mėgstu laužyti standartus“, – prisiminė Inga.
Kita I.Jocės idėja – viengubo pjovimo baltinto medžio lentų siena: „Tai reiškia, kad rąstai, kurie pjauti mūsų miške, yra specialiai tokio ilgio, kokia yra ši siena. Šiaip rąstai miške pjaunami 6 metrų, o mums pjovė 8 metrų. Sunku lentas į namus įnešti buvo. Bet man ta siena labai unikali.
Kita panaši siena su viengubo pjovimo lentomis turėjo būti kiek kitokia, bet dar iki galo nepabaigta, mat po ja dėjome dažyto putplasčio paminkštinimą, bet kai vaikai dar buvo maži, tarpuose iškrapštė dažus ir su visu paminkštinimu. Tad reikės galvoti, ką daryti.“
Virtuvės baldai pagaminti iš to, kas rasta pastate
Pastato rūsyje yra įrengta krosnis, kuri kūrenamas malkomis, išvedžiotas grindinis šildymas, kambariuose įrengti radiatoriai.
Inga juokiasi, kad iki šiol neturi virtuvės baldų. Mat į naujuosius namus kraustėsi dar nepasibaigus remontui: „Labai norėjome čia apsigyventi kuo greičiau. Iš karto net tualeto durų nebuvo, dušo neturėjome ir kelias savaites prausėmės virtuvės kriauklėje. Labai norėjome savo namų, ir tos detalės atrodė nesvarbios.“
Virtuvės baldai pagaminti iš to, kas buvo rasta šiame pastate, taip pat iš kadaise Ingos tėčio sumeistrautų senų prekystalių.
„Jie buvo tamsiai rudos spalvos plokštės, kurios yra nudažytos baltai, septyniais dažų sluoksniais. Stalčius įdėjome, nupirkome stalviršį.
Pakabinamos spintelės yra iš vaisų dėžių, kurias aš taip pat nudažiau. Senas vaisių dėžes radau čia, valgykloje.
Reikėjo kažką sugalvoti ir indams, tad lentynos jiems susuktos iš plokščių. Jei ko trūksta, pasigaminu ir pati. Mano tėvai turi medienos apdirbimo įmonę, kurioje yra toks likučių sandėlis. Tad iš tų medienos likučių esu daug padarius – moku naudotis medienos staklėmis, kitais įrankiais. Šie darbai man patinka, matyt, iš tėvelio tai paveldėjau.
Dar virtuvėje yra ir šypsenų lenta, kur dedu viską, kas kelia šypseną. Dabar mano šypsenų lenta išsiplėtė tiek, kad teko nuiminėti kai kuriuos daiktus, o tai ženklas, kad esu labai laiminga“, – kalbėjo I.Jocė.
Reakcijų buvo įvairių
Tiesa, kai ėmė remontuoti būsimus namus, Inga sulaukė pačių įvairiausių reakcijų. Buvo tokių, kurie stebėjosi, kodėl šeima nenori gyventi pas Ingos tėvus, turinčius erdvią sodybą.
„Todėl, kad ne pas tėvus. Toks ir yra atsakymas. Ir tėvų pasiūlymas dėl šios valgyklos, manau, buvo sąmoningas. Su tėvais gyventi nėra gerai, tačiau gerai, kai tavo artimiausi žmonės yra šalia.
O reakcijų ir dabar yra visokių. Vieni sako: kaip fainai, kiti klausia, kodėl?
Man atrodo, kad mes visi turime savus gyvenimus, savaip ir tvarkomės. Man čia gyventi gera, čia ramybė, mes aplink turime daug erdvės, turime batutą, lauko namelį vaikų žaidimams, sūpynes, turime ir nuostabius kaimynus, kurie visada padeda ir mums prie durų net palieka daržo gėrybių.
Jausmas gyvenime yra daug svarbiau už turto kainą ar vertę. Man ši vieta yra geresnė už Vinių, Kauną ar Klaipėdą“, – sakė I.Jocė.
