Ajana serga cerebriniu paralyžiumi. Buvo laikas, kai jai buvo iššūkis rankoje išlaikyti šaukštą, o kūną buvo sukaustęs skausmas. Pasiėmusi banko paskolą ji išvyko gydytis į Kiniją. „Mano sveikata ir toliau vis gerėja“, – sako 31 metų moteris.
Džiaugsmo Ajanai teikia ir jos maždaug septynių mėnesių vokiečių aviganė Mulan. Tiesa, kol kas jos – Ajana ir Mulan – susitinka Baltijos kinologijos centre, kur šuo mokosi būti tokiu šunimi, kokio reikia negalią turinčiai moteriai. Ajanos namuose Mulan – dar reta viešnia, mat šuns paruošimas užtruks nuo pusantrų iki dvejų metų.
Pasak Ajanos ir Baltijos kinologijos centro vadovo Vytauto Gustaičio, Mulan taps ypatingu šunimi ir moters pagalbininku.
Nors pasaulyje tai jau bene šimtmetį gyvuojanti praktika, Lietuvoje ši sritis vis dar tik žengia pirmuosius žingsnius.
„Kinų medicina tuo ir remiasi: tu turi susirasti kuo aktyvesnę veiklą, nišą, kur tu jautiesi saugus, jautiesi stabiliai. Šuo man tą ir duoda. Ir dar psichologinę paramą, kad aš esu ne viena ir kad viskas yra gerai. Aš kuriuosi savo Kiniją Vilniuje“, – kalbėjo Ajana.
„Atrodė, kokia prasmė iš visų mano diplomų, jei aš esu visiškai viena?“
„Aš labai norėjau įsigyti šuniuką, nes man gresia pradėti gyventi vienai. Iki šiol gyvenau bendrabutyje su studentais, taip pat su šeima, bet viena gyvenusi nebuvau.
Kai atsikrausčiau gyventi į savo namus Vilniuje, supratau, kad man yra labai labai sunku. Jaučiuosi vieniša, galbūt jaučiuosi nusivylusi, nes neturiu šeimos – vyro, vaikų.
Patekau į labai gilią emocinę duobę ir nežinojau, kaip iš jos išsikapstyti. Atrodė, kokia prasmė iš visų mano diplomų, iš mano sveikatos, jei aš esu visiškai viena ir neturiu kuo pasidžiaugti. Taip pradėjau galvoti apie šuniuką“, – 15min pasakojo Ajana.
Ėmusi ieškoti informacijos internete Ajana perskaitė, kad šunys gali būti apmokomi ir paruošiami gyventi su negalią turinčiais žmonėmis. Tada ji paskambino Baltijos kinologijos centrui.
Kalbėdama su V.Gustaičiu Ajana šiek tiek papasakojo apie save, savo ligą ir paaiškino, kodėl nori šuns.
„Bet aš sunkiai vaikštau ir paskui šunį nepalakstysiu, kaip visi laksto. Tada Vytautas man pasiūlė atvažiuoti. Tuo metu gyvenau Šilutės rajone, o centras įsikūręs Kaune.
Nuvažiavau į Vytauto vedamą treniruotę, pamačiau daug šunų su savo šeimininkais. Tai buvo tradicinė treniruotė, kai visi bėgioja, laksto. Kai tai pamačiau – aš puoliau į ašaras. Pamaniau, kad man jokių šansų turėti šunį. Pasakiau Vytautui, kad taip nepalakstysiu. O jis man sako, kad ir nereikia, nes ne aš, o mano šuo lakstys paskui mane“, – apie pirmuosius įspūdžius pasakojo Ajana.
„Ji – mano visas pasaulis, mėnulis, žvaigždės ir saulė“
Daugelyje kitų šalių negalią turinčio žmogaus gyvenime šuo vedlys nėra joks stebuklas – tokia praktika taikoma. Tačiau tai nauja Lietuvoje.
„Baltijos kinologijos centras šiuo metu man tokį šunį ir ruošia. Jie pasakojo, kad turintys negalią žmonės yra kreipęsi į juos, tačiau kaip sužinodavo kainą – tuo viskas ir baigdavosi“, – sakė Ajana.
Moteris domėjosi, kiek tokių šunų paruošimas kainuoja kitose Europos šalyse.
„Tokio šuns parengimo kaina Europoje prasideda nuo 25 tūkst. eurų, o Lietuvoje – nuo 15 tūkst. eurų. Taigi, tai – prabanga, prieinama tik vienetams.
Aš tam skyriau visas santaupas ir tęsiu pranciškoniško tipo gyvenimo būdą, kad tik galėčiau būti su Mulan. Ji mano visas pasaulis, mėnulis, žvaigždės ir saulė“, – sako Ajana.
„Sakau: chebra, palaukit. Ir jie palaukia“
Paruošti tokį šunį brangu dėl kelių priežasčių. Visų pirma, tai ilgas procesas, taip pat su šunimi treneris dirba individualiai ir išmoko jį to, ko reikia konkrečiam žmogui ir kokie jo poreikiai.
Kaip pasakojo Ajana, geranoriškai į jos norą pažvelgė ir Baltijos kinologijos centras.
„Jie man buvo labai draugiški ir akivaizdžiai supranta, kad aš nesu turtingas žmogus, ir stengiasi kuo pigiau. Už jos mokymą moku dalimis. Būna mėnesių, kurie yra sunkesni, tada sakau: chebra, palaukit. Ir jie palaukia.
Niekada nebuvo taip, kad pinigai į priekį, o tada dirbsim. Jie žino mano poreikius, žino, kad aš tikrai sumokėsiu, tačiau tai gali užtrukti. Atrodo, baisinga kaina, bet, palyginti su Europa, mes labai pigiai prasisukom“, – sakė Ajana.
„Pirmas savaites aš ją lankiau kasdien“
Vokiečių aviganę Mulan moteriai įsigyti taip pat padėjo centro specialistai.
Tada kelių mėnesių Mulan atkeliavo į Ajanos namus: „Kad šuo galėtų tave pripažinti kaip šeimininką, ji, būdama dviejų mėnesių, atvažiavo pas mane į namus ir mes kartu gyvenom kiek daugiau nei mėnesį.
Kadangi tai yra vokiečių aviganis – stiprus šuo – kai pamačiau, kad tuojau negalėsiu išvesti jos į lauką, nes ji pasidaro per stipri ir per gudri, Mulant išvažiavo mokytis.“
Nuo to laiko Ajana ir Mulan matosi Baltijos kinologijos centre, o su ja dirba kinologas.
„Pirmas savaites aš ją lankiau kasdien, nes pasiilgdavau, dabar jau kiek rečiau. Turiu viltį, kad Kalėdoms ji trumpam grįš namo, ir mes galėsime praleisti savaitę ar dvi. Paskui – vėl atgal į mokyklą“, – pasakojo Ajana.
„Šuo ištraukia tave iš kiauto“
Ką gali šuo pagalbininkas? Labai daug, sako Ajana.
„Tikslas yra mane lydėti lėktuve, traukiniuose, autobusuose, ligoninėje ir visur kitur. Nes šuo pagalbininkas tuo ir ypatingas, kad jis turi ne šuns, o lydinčio asmens teises. Jis yra visur, kur reikia“, – pasakojo Ajana.
Kiekvienas toks šuo ruošiamas pagal individualius žmogaus poreikius. Pasak Ajanos, viskas priklauso nuo žmogaus negalios. Pirmasis žingsnis – susitikimas su kinologais ir poreikių išsiaiškinimas.
Kiekvienas toks šuo ruošiamas pagal individualius žmogaus poreikius.
„Ko reikia man? Man labiausiai reikia fizinės pagalbos, aš galiu nugriūti ir man reikia pakviesti pagalbą, jei man kažkas nutiktų. Taip pat yra daiktų panešimo klausimas, nes aš daug ko panešti negaliu. Sakykim, kuprinė, kurioje yra kompiuteris, maisto produktai, kiti daiktai. Šuo galės panešti daiktus.
Jei būtų cukrinis diabetas, epilepsija, tai tokie šunys užuodžia, kad netrukus nukris insulino kiekis arba bus priepuolis. Jie perspėja šeimininką: kad atsisėstų ar susileistų vaistų, priklauso nuo atvejo. Tai žinoti iš anksto yra fantastika.
Kalbant apie autizmą – vaikai, būdami su tokiais šunimis, atranda ryšį su realybe. Užmegzti stabilų ryšį su realybe tokiems vaikams yra sunku.
Bet svarbiausia, kad šuo negalią turintį žmogų išlaiko aktyvų. Nes tu, nori ar nenori, turi išeiti į lauką, turi domėtis šunimi, žinoti, kad tavo šuniui reikia maisto. Šuo ištraukia tave iš kiauto“, – pasakojo Ajana.
Išlaikęs egzaminą toks šuo gauna ir specialius dokumentus, jis vilki specialią liemenę.
„Jis gauna pasą, su kuriuo gali skristi lėktuvu, jeigu reikia. Taip pat šuo gali eiti į visas institucijas, ligoninę ir panašiai“, – kalbėjo Ajana.
„Kai kuriose vietose man reikės parodyti pažymėjimą“
Tiesa, Lietuvoje pirmieji tokie šunys, matyt, turės problemų ir ties institucijų slenksčiais jų šeimininkams teks įrodinėti savo augintinio teises: „Bet mes turime žmonių su negalią teisių konvenciją, kur tokia teisė yra įtvirtinta, ir ši konvencija Lietuvoje yra ratifikuota nuo 2008 metų. Su įstatymais viskas gerai, bet mes tiesiog praktikos neturime.
Kai kuriose vietose man reikės parodyti pažymėjimą ir dar paaiškinti, ką tas pažymėjimas reiškia. Labai tikiu, kad ilgai neužtruksim.“
Ajana sako, kad jau domėjosi, kokia yra tvarka oro linijų bendrovėse ir sužinojo, kad šunys pagalbininkai gali keliauti kartu, taip pat domėjosi, kaip į tai žvelgtų bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ – jie taip pat problemos nemato ir dar šuo pagalbininkas galėtų keliauti nemokamai.
Ajana yra ISM universiteto doktorantė, todėl domėjosi, ar šuo galėtų kartu su ja lankytis universitete. „Ir man pasirodė, kad universitete dabar jau labiau laukia šuns, o ne manęs“, – juokėsi moteris.
„Vakar man buvo nesvarbu – gyvensiu ar mirsiu, o šiandien rūpinuosi Mulan“
Mulan yra neapsakomo judrumo, spindinčių akių ir deimantinės širdies. Taip apie keturkoję sako Ajana.
„Mokausi vaikščioti jau 30 metų. Bet šiam stebuklui niekada nerūpėjo kaip einu, ji sutinka kiaurai peršlapti, kad tik galėtų būti kartu su manimi.
Toks besąlygiškas prisirišimas, nuoširdumas ir laisvė išgydė mano žaizdas, negalias ir sugrąžino norą gyventi. Vakar man buvo nesvarbu – gyvensiu ar mirsiu, o šiandien rūpinuosi Mulan ir kasdien meldžiuosi už savo šalį, kad taptume atviri šiai idėjai, kad sulauktume palaikymo ir visi kartu pamatytume paaugusią Lietuvą. Lietuvą, kur negalia – jau ne atstumtojo įspaudas, o vertės, grožio ir džiaugsmo ženklas.
Be galo myliu šį gyvenimą! Juk tai svarbiausia, tiesa?
Negalią turiu nuo gimimo, nežinau, ką reiškia gyventi jos neturint. Bet tvirtai tikiu, kad skirtumas yra labai nedidelis. Žinoma, esu lėtesnė, greičiau pavargstu, tačiau be galo myliu šį gyvenimą! Juk tai svarbiausia, tiesa?
Ir dar svarbiausia, kad yra Mulan ir kaskart, kai susvyruosiu dėl šios idėjos, kai norėsiu slėptis kampe nuo paties gyvenimo ir visų aplink esančių žmonių, galėsiu pažvelgti Mulan į akis ir mudvi eisime į parką“, – savo išgyvenimais dalijasi Ajana.
Ir priduria: bus laikas vėl pakelti galvą ir vėl gyventi toliau.
„Turėtų būti subsidija ir šuniui pagalbininkui“
Tačiau tik asmenine svajone turėti šunį pagalbininką Ajana neapsiribojo. Baltijos kinologijos centrui ji pasiūlė bendrą projektą – paruošti šešis tokius šunis.
„Šia istorija dalinuosi todėl, kad mes su Baltijos kinologijos centru sujungėme jėgas. Sieksime, kad šunys pagalbininkai taptų prieinami ir kitiems negalią turintiems žmonėms.
Visą mūsų šalį verčiu aukštyn kojomis, tikėdama, kad vieną dieną šunys pagalbininkai Lietuvoje taps ne prabanga, o prieinama, reikšminga pagalba, padedanti mums visiems gyventi kartu, kur džiaugsmas užpildo negalias turinčiųjų širdis, todėl gyventi ir žvelgti į ateitį – drąsu“, – sako Ajana.
Apklaususi neįgaliųjų organizacijas moteris išgirdo, kad toks poreikis būtų. Ajana kreipėsi į kelis fondus dėl projekto finansavimo, tačiau atsakymų kol kas nesulaukė.
Projekto sėkme ir reikalingumu tiki ir pats centras, kuris jau yra nupirkęs šunis. Ajana tikisi, kad šia idėja susidomės ir visuomenė bei prisidės finansiškai.
„Juk žmonės su negalia gali gauti subsidiją būstui, subsidiją automobiliui. Turėtų būti subsidija ir šuniui pagalbininkui. Gal ne visa suma, bet didžioji dalis“, – kalbėjo Ajana.
Norintys ir galintys prisidėti prie tokių šunų paruošimo negalią turintiems žmonėms, paaukoti gali Všį „Baltijos kinologijos centras“. Sąskaitos numeris: LT737300010165849051 (mokėjimo paskirtis: šunys pagalbininkai).
„Siekiame surinkti 75 tūkst. eurų, todėl kiekvienas jūsų sprendimas prisidėti – labai svarbus“, – sako Ajana.
Kinologas su šunimi dirba kasdien
Vytautas Gustaitis, Baltijos kinologijos centro vadovas: „Kai į mus kreipėsi Ajana, apsitarėme, kokio šuns ji norėtų. Jai patiko vokiečių aviganiai, tad tokį ir nusipirko.
Šuo palydovas gali lydėti kelionėse, padėti ištverti sunkias akimirkas, kai liūdna ir sunku.
Jis gali atidaryti duris, atnešti įvairiausius daiktus, TV pultą, šlepetes, pakelti ramentą ar lazdelę – visą laiką asistuoti žmogui.
Pavyzdžiui, epilepsijos priepuolis. Nukrito žmogus gatvėje – praeiviai nežino, kas atsitiko. Kai šalia atsigula šuo, matosi užrašas, kad tai šuo – negalią turinčio asmens vedlys, tampa aiškiau.
Yra net idėja, kad, įvykus nelaimei šuo galėtų iškviesti pagalbą – nuspausti pagalbos mygtuką, kuris būtų susietas su Bendruoju pagalbos centru. Tai idėja ateičiai.
Kalbant apie Ajanos šunį, mes pradėjome jį auginti, paskui ji paėmė jį į savo namus. Pamatė, kaip su juo toliau reikės gyventi, pamatė, kad yra tam tikrų klausimų, kuriuos reikės išspręsti. Paskui šuo grįžo į Baltijos kinologijos centrą, paskirtas instruktorius kinologas Martynas, kuris baigęs veterinarijos akademiją, ir toliau šioje akademijoje tęsia studijas.
Jis su šunimi dirba kasdien, vežioja automobiliu, pratina prie gatvės – prie eismo, prie viešojo transporto, vedasi į įstaigas. To reikia, kad šuo jaustųsi ramiai, žinotų, kaip elgtis su negalią turinčiu asmeniu, nebūtų baikštus, nebijotų automobilių ir kito transporto. Šuo lavinamas ir ruošiamas pagal specialią programą, su juo dirbama individualiai. Tai ilgas procesas, trunkantis kelerius metus.
Pirmasis etapas yra baziniai pratimai, o tada šeimininkas pagyvena tam tikrą laiką su šunimi vedliu. Jis mums pasako, kokia linkme dirbti toliau, kokie jo poreikiai.
Ajana turi judesio negalią, ji labai stengiasi, važinėja gydytis į Kiniją. Mes su Ajana kalbėjome ir diskutavome apie jos gyvenimo būdą. Koks jis: ar žmogus lankosi bibliotekoje, keliauja, ar važinėja viešuoju transportu? Viską turime išsiaiškinti, kad pritaikytume šunį prie jos gyvenimo sąlygų.
Vėliau Ajanai kilo mintis dėl bendro projekto ir kad galėtume šunis paruošti ir kitiems žmonėms. Tad šunis jau esame nusipirkę ir ruošime.
Žmogui su negalia svarbu šalia turėti protingą, gerą keturkojį draugą. O Ajanos šuo tobulėja, gražiai auga.“
Pati nuspręs, ko ji nori iš savo keturkojo
Martynas Gustaitis, kinologas: „Man dar neteko girdėti, kad Lietuvoje kas nors ruoštų šunį negalią turinčiam žmogui.
Šiuo metu Ajanos šunį socializuojame, mokome netampyti pavadžio, kad šuo žinotų savo poziciją, kur jam reikia judėti, kad nelandžiotų tarp kojų, kad laikytųsi savo pusės, būtų ne problema, o pagalba.
Ajana sakė, kad nori padėti ramentus į šalį, ji norėtų, kad eiti jai padėtų šuo. Ji turi tokią viziją.
Su Ajanos šunimi važiuojame viešuoju transportu, keliaujame visur, matome automobilių plovyklą, girdime automobilio serviso garsus, miesto garsus.
Ajana yra nevairuojanti ir važinėja viešuoju transportu, todėl taip mokomas važiuoti ir šuo.
Ateityje jis bus mokomas paduoti, atnešti daiktus. Ajana pati nuspręs, ko ji nori iš savo keturkojo.
Dabar mūsų darbas – padaryti, kad jis nebūtų problema, kad nereiktų to vaikytis, o pakviestas atbėgtų pats. Ir panašūs dalykai. Su šiuo šunimi dirbu jau keturis mėnesius.“
