„Trasa pasirodė žymiai sudėtingesnė, nei tikėjausi, – buvo ir miškingų ruožų, ir užpelkėjusių vietų, kurios tapo tikru iššūkiu tiek man, tiek tiek mane lydintiems palaikymo komandos nariams iš neįgaliųjų bendruomenės“, – įspūdžiais su „Rekordų akademija“ iš karto po finišo dalijosi Ajana.
Įveikusi suplanuotus 10 km, kaip pati prisipažįsta, ji pajutusi, jog atsidūrė ties fizinių galimybių riba, tačiau teko susikaupti, atrasti savyje jėgų ir užbaigti trasą.
Ajana negalią turi nuo pat gimimo. „Pagal visas medikų prognozes turėčiau sėdėti vežimėlyje ir vartoti vaistus nuo raumenų skausmo, tačiau sportuoju tiek daug, kad raumenų skausmas jau išnykęs ir vaistų nereikia, o stiprybės užtenka eiti su ramentais, taigi vežimėlio išvengiau“, – pasakoja A.Lolat.
Negalia – ne kliūtis aktyviai gyventi ir siekti tikslų
Nežiūrint negalios, Ajana sportuoja, keliauja, studijuoja socialinių mokslų doktorantūroje ir aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje:
„Mano herojai yra tokios asmenybės kaip Bruce'as Lee, kuris atsistatė po siaubingos traumos, Nelsonas Mandela ar M.Gandhi – abu dirbo dėl savo šalių, atnešė svarbius pokyčius ir padarė tai taikiais, visuomenę telkiančiais būdais. Skaitau jų parašytas knygas ar apie juos, ir tai būna savotiškas mūsų pasitarimas, ką ir kaip galėčiau padaryti Lietuvoje dėl mūsų žmonių su negalia.“
Jie galėjo mane išvadinti svajotoja, pasakyti, kad pasirūpinti šunimi yra ne mano jėgoms, bet ne – mes dirbame.
Paklausta, kas yra jos stiprybės šaltinis, nesudvejojusi atsako, jog tai yra ją supantys žmonės, kai kurie iš jų – labai aukšto, pasaulinio, lygio sveikatos meistrai:
„Iš jų išmokau, kad mano kūno būsena nėra kažkas, ką reikėtų kaip nors sureikšminti, o vaikščiojimas – pastangų, laiko ir nuoseklumo rezultatas.“ Na, ir žinoma, atsiremianti ji ir pati į save: „Verkšlenti man sekasi labai sunkiai. Geriau privačiai, tyliai išsiverkiu. Dabar dar ir apsikabinu savo šunį, jei jau visai bėda – kitą dieną vėl gerai.“
Svajonė – vaikščioti be ramentų
„Oficialiai cerebrinis paralyžius neišgydomas, bet visuomet yra pirmas kartas“, – šypsodamasi pasakoja mergina.
Dabar, teigia, ji daug besitreniruojanti, kad su laiku vaikščiotų tik su vienu ramentu, o dar vėliau – jau tik su savo šunimi asistentu ir jokių ramentų. Šunų asistentų rengimo kinologų komanda prie šio tikslo siekimo labai prisideda.
„Jie galėjo mane išvadinti svajotoja, pasakyti, kad pasirūpinti šunimi yra ne mano jėgoms, bet ne – mes dirbame: šuo mokosi savo dalį, aš – savo. Kartu judame į priekį. Iš čia ir visa stiprybė“, – teigia naujoji rekordininkė.
Kai siekiant rekordo – ne mato vienetai svarbiausia
Rekordo išvakarėse paklausta, ar treniruotėse jau yra įveikusi panašų atstumą ir kokį didžiausią atstumą yra nužygiavusi su ramentais, mergina buvo atvira: „Nuoširdžiai – net nežinau, nes visada einu lygiai tiek, kiek reikia, ir apie atstumus stengiuosi negalvoti.“
Žygis truko daugiau kaip 6 valandas. „Visa rekordo informacija šiuo metu yra tikslinama ir skaičiuojama minučių ir metrų tikslumu, tačiau, siekiant šio Lietuvos rekordo, akivaizdu, jog ne mato vienetai yra svarbiausia“, – teigia „Rekordų akademijos“ vadovas Gintaras Pocius.
„Šio rekordo tikslas – ne pats rekordas, nors man, kaip sportininkei tikrai smagu dėl jo dirbti ir siekti, bet jo socialinė reikšmė – mūsų nešama žinutė apie šunų asistentų naudą žmonėms su negalia, siekis surinkti lėšų šiems šunims rengti“, – sako A.Lolat.
