Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2017 11 25

Dainininkas ir žuvies nevalgantis žvejys Žanas Voronovas: „Didžiausią laimikį visada paleidžiu“

Nors Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje Žanas Voronovas virsta pačiais įvairiausiais personažais ir dievina savo darbą, už poilsį žvejyboje nerastų nieko geriau.
Dainininko Žano Voronovo laimikiai
Dainininko Žano Voronovo laimikiai / Asmeninio archyvo nuotr.

Jau ne vienerius metus jis profesionaliai žvejoja ir traukia vieną už kitą didesnes plėšrias žuvis. Kaip dainininkas pasinėrė į žvejybą? Kai paskambinau tartis dėl pokalbio, Žanas kaip tik žvejojo ir skubiai įspėjo – „tik jokiu būdu nelinkėkit sėkmės!“ O ką tuomet galime sakyti? „Nei žvyno, nei uodegos“, – juokiasi dainininkas.

Žanas sako, kad ruduo toks metas, kai žuvis kimba arba didelė, arba visai nekimba, o tąkart jam pavyko pagauti ne tokią ir mažą – 3 kg, tačiau tai, pasak Žano, smulkmė.

„Gaudome plėšrias žuvis – lydekas, šamus, starkius ir kitas – kartu su kolega Mariumi Švainicku sudarome komandą „Zazaiza Triturus-fishing“ ir visada kartu žvejojame: tiek pramogaudami, tiek treniruodamiesi varžyboms“, – pasakoja Ž.Voronovas.

Asmeninio archyvo nuotr. /Dainininko Žano Voronovo laimikiai
Asmeninio archyvo nuotr. /Dainininko Žano Voronovo laimikiai

Žvejojo dainininkas dar vaikystėje, tačiau ta žvejyba buvo vaikiškas užsiėmimas, o štai dabar jie kartu su kolega žvejai profesionalai, turi rėmėjus.

„Maždaug prieš 7–8 metus su kolega atėjome į specializuotą žvejybą – pasirinkome gaudyti plėšrias žuvis. Mums nepatiko ant kablio mauti sliekus ar kitus gyvus masalus, tuo neužsiimame. Dabar žvejojame dirbtiniais masalais, vobleriais ir maždaug penkerius metus dalyvaujame Lietuvos žvejų čempionatuose. Per metus vyksta keli etapai ir jiems ruošiamės, treniruojamės – kuo daugiau pasitreniruosi, tuo geriau pasirodysi per varžybas.“

Aliaus Koroliovo/15min nuotr./Žanas Voronovas
Aliaus Koroliovo/15min nuotr./Žanas Voronovas

Įdomu – kaip vyksta tas treniravimasis? Kaip sako Ž.Voronovas – tai ežero, vandens pažinimas. „Mano brolis krepšininkas manęs klausia: „Na papasakok, kaipgi tu treniruojiesi“? (juokiasi).

Žuvys turi savo ritmą ir psichologiją ir kiekvienoje baloje – tai skirtinga.

Treniruotė tokia – atvažiuoji nežinodamas, kur žuvis „stovi“, tad ieškai, kada ji geriausiai kimba, ant ko kimba. O kuo daugiau treniruojiesi, tuo labiau supranti žuvies „išėjimą“, jos laiką, kada ji atplaukia maitintis. Tada stengiesi būti tuo laiku toje vietoje ir pagauti kuo didesnę žuvį. Žuvys turi savo ritmą ir psichologiją ir kiekvienoje baloje – tai skirtinga. Štai turime nedidelę „balutę“ prie Elektrėnų – ten važiuojame jau ne vienerius metus ir jau žinome, kad nuo 8 iki 11 val. kimba didelės žuvys, o po to jau gali važiuoti namo – laimikio nebus.“

– Kodėl būtent plėšrūnės žuvys?

– Pasikartosiu – nereikia jokių sliekų, daug švariau – naudoji dirbtinius masalus, nesiterlioji rankų, o ir pati žvejyba išlieka švari. Beje, aš pats žuvies nevalgau, o pagavęs beveik visada paleidžiu, ypač jeigu ta žuvis yra didesnė nei 3 kg. Kartais šeima paprašo, kad atvežčiau, bet dažniausiai mes žuvis paleidžiame. Gal ir keista, tačiau žuvis man nėra skani. Savo gimtadieniui, kuris yra spalio 28 d., aš prigaudau ešerių ir starkių, juos išrūkau – tad draugai visada jų laukia. Starkis galbūt yra ta žuvis, kurios nepaleisiu, nes „galbūt“ suvalgysiu (juokiasi).

– Tai kas tuomet jums labiausiai patinka žvejyboje, jeigu ir žuvis paleidžiate, ir jų nevalgote?

– Didžiausias malonumas turbūt yra tai, kai kimba. Jautrūs žvejybos įrankiai, meškerių kotai – kai duoda žuvis, kai smūgis nueina. O paskui jau visas traukimo procesas. Kuo didesnė žuvis, tuo sunkiau traukti. Aišku, būna visokių atvejų, rudenį žuvis yra nelabai aktyvi, neeikvoja daug energijos – tad prieš porą savaičių pagavau 7 kg lydeką be jokio vargo. Porininkas ir sako – „visai neįdomu, ji net nesuprato, kad tu ją pagavai – paleisk ir dar kartą gaudyk“ (juokiasi).

Mes net šeimoms nevežame didesnių nei trijų kilogramų žuvies, kadangi didelė žuvis duoda daug naudos – toje baloje bus daugiau lydekų. Tad kai tik pagauname – iškart fotosesija, iškart feisbukas, kad pavydėtų visi draugai, vėliau su filmuku ir daina „Zazaiza“ (iš „Ogio ir tarakonų“) mes tą žuvį ir paleidžiame.

Asmeninio archyvo nuotr. /Dainininko Žano Voronovo laimikiai
Asmeninio archyvo nuotr. /Dainininko Žano Voronovo laimikiai

– Ar dažnai žvejojate?

– Jeigu laukia varžybos, tuomet per savaitę žvejojame tris kartus, kad pasitreniruotume. O šiaip – per savaitę bent kartą, nesvarbu, koks metų laikas būtų. Vasarą žuvis yra ne tokia aktyvi, kai karšta, tada stengiamės nevažiuoti, pailsėti, kad paskui šeimai galėtume pasakyti – „o vasarą aš nežvejojau, o žiemą – irgi nežvejojau“ (juokiasi). Ruduo ir pavasaris – labai aktyvus metas, tad reikia kuo daugiau žvejoti.

Buvo mane apspitę gal 20 valčių su žvejais, norėjo apžiūrėti, o kai paleidau lydeką, visi už galvų susiėmę sakė „ką tu darai, ką tu darai“ (juokiasi).

Ar šeima patenkinta? Na, kas bus patenkintas, kai nebūni namie? Nuo 3 nakties iki 23 valandos vakaro, ypač, jeigu ilga diena. Kai namie nebūni visą dieną, niekas nebus patenkintas, tačiau šeima toleruoja. Galbūt jeigu žvejočiau šiaip sau ir neatvežčiau laimikio, medalio, turbūt sulaukčiau daugiau priekaištų, o dabar gali pasigirti, kad užėmei vieną ar kitą vietą, laimėjai.

– Kaip suprantu, žvejyba – brangus malonumas?

– Taip, labai. Kiek žinau, medžioklė yra brangesnė, todėl ten nesiveržiu (šypsosi), be to, mano ir specialybė ten neleidžia lakstyti ir rėkauti – pirmus mėnesius reikia varovu pabūti, o man juk reikia balsą saugoti.

O štai žvejyboje niekada šalta nebūna – būna tik prasti rūbai. Investuoji į aprangą – ir nei lietus, nei vėjai nebaisūs. Aišku, dar žvejybos kainą išaugina ir valtis, varikliai, meškerės, vobleriai – visa tai atsieina tūkstančius eurų. O jeigu nori būti greitas, pirmas varžybose, tai reikia visą tą žvejybos įrangą nuolatos tobulinti.

Aliaus Koroliovo/15min nuotr./Žanas Voronovas
Aliaus Koroliovo/15min nuotr./Žanas Voronovas

– Ar ilgai tenka laukti laimikio?

– Dažniausiai važiuoji ten, kur žinai, kad bus žuvų, ir pagauni jau pirmu metimu. Aišku, būna ir tokių dienų, kai tu nieko nepagauni – tačiau taip nutinka retai, kelis kartus per metus. Tuomet būna beprotiškai sunku ir nieko nebesinori (juokiasi). Belieka bendrauti, šnekėtis, gerti arbatą, todėl laikas neprailgsta.

– Koks jūsų didžiausias laimikis?

– Velkiavimo būdu pagavau 11,5 kg lydeką. Aišku, aš ją paleidau. Buvo mane apspitę gal 20 valčių su žvejais, norėjo apžiūrėti, o kai paleidau lydeką, visi už galvų susiėmę sakė „ką tu darai, ką tu darai“ (juokiasi). Net jeigu ir prašytų koks žvejys, kad atiduočiau laimikį, vis tiek paleisčiau. O svajonė žvejų paprasta – norisi pagauti kuo didesnę žuvį.

– Ar žvejojate tik ežeruose?

– Daugiau renkamės stovintį vandenį, tačiau ir upių nevengiame. Nemune gaudome lydekas, pavasarį Neryje kimba šapaliukai, šalviai. Tikrai yra ką pagauti.

– Ar galėtumėte pasakyti, kad Lietuvoje upės ir ežerai žuvingi?

– Tiesą pasakius, jeigu nebūčiau žvejojęs užsienyje, tikrai sakyčiau, kad pas mus žuvies yra daug. Bet buvau nuvykęs į Alandų salyną Švedijoje – tai ten yra rojus! Buvome savaitę ir kiekvieną dieną gaudėme. Kibo puikiai, o ir dydis koks – vidurkis 3 kg! Mūsų žuvims tik slėptis.

Šiaip žvejojame visoje Lietuvoje – važinėjame, kadangi per varžybas negalime rinktis, kur žvejosime, tad reikia būti pasiruošusiems. Mėgstame Elektrėnų rajoną, Kauno marias, – pastarosiose uždraudus tinklus atsirado gerokai didesnių žuvų.

– Tai ko negalime sakyti žvejams, kad neatbaidytume sėkmės?

– (Juokiasi). Negalima linkėti sėkmės, o šiaip neapsiriksite pasakę – nei žvyno nei uodegos, kad valai trūkinėtų ir kabliai atsilenkinėtų. Jeigu jau kas palinki sėkmės – sėkmę reikia atmušti: pasigauni tą žmogų ir atmuši sėkmę (juokiasi).

Ir nors mes patys netikime, kad palinkėjus sėkmės nekibs, visgi pasitaiko tokių atvejų. Būna, kad žvejoji, paskambina kas, palinki sėkmės, ir viskas – jokio kibimo.

– Esate ir dainininkas, ir žvejys. Kaip viską suderinate?

– Grupės vadovė man visada sako: „Tik tu nesusirk“, kai sužino, kad ir vėl važiuosiu žvejoti. Tačiau jeigu jau lemta susirgti, tai susirgsiu, o jeigu jau bumbės, geriau nebus. Manau, į sveikatą tas grūdinimasis, buvimas gryname ore, o ir apranga šiuolaikinė tokia, kad nėra ko bijoti.

Aliaus Koroliovo/15min nuotr./Žanas Voronovas
Aliaus Koroliovo/15min nuotr./Žanas Voronovas

Dainuoju jau nuo vaikystės. Viskas prasidėjo nuo to, kad 6-erių nuėjau į baseiną mokytis plaukti, o kitą dieną man – ausų uždegimas, tad baseiną teko atšaukti. Taip nukeliavau į chorą, užsikabinau ir dainavau „Varpelyje“ iki 18 metų. Paskui įstojau į Muzikos akademiją ir dar studijuodamas pradėjau dainuoti Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

Savo darbą aš labai mėgstu – jame nėra jokios rutinos, sėdėjimo, net tas pats spektaklis kas kartą būna vis kitoks – nes ir pats jautiesi vis kitaip.

Jeigu jau kas palinki sėkmės – sėkmę reikia atmušti: pasigauni tą žmogų ir atmuši sėkmę (juokiasi).

Negaliu sakyti, kad turiu vieną mėgstamą vaidmenį, manau, kad kiekviename yra ką atrasti. Gal nelabai mėgstu monologų – daug geriau dainuoti (juokiasi).

Buvo vienas vaidmuo, kai turėjau monologą sakyti iš orkestro „duobės“ – o trečias aukštas dėl to nieko nemato. Įpusėjau jau tą monologą, o man kažkas rėkia – „klausyk tu, lipk iš duobės, aš nieko nematau“ (juokiasi). Tekstas iškart iš atminties dingo – dar spėjau pasakyti, kad palauktų, nes tuoj baigsiu kalbėti (juokiasi). Šiaip nemėgstu kalbėti, man geriau padainuoti.

– Koks šiuolaikinio žvejo portretas – ar pasikeitė tas stereotipinis mąstymas, kad jeigu jau žvejoja, tai nevengia ir burnelės išmesti?

– Varžybose prisižiūriu tikrai visko, ir tų stereotipinių žvejų tikrai pilna. Mano komanda, aš ir mano kolega, nevartojame alkoholinių gėrimų. Pirma – tu plauki su motorine priemone, vadinasi, esi prie vairo, antra – atsakomybė, trečia – žvejybos įrankiai brangūs, o praradęs budrumą juos gali sugadinti. Tikra žvejyba ir alkoholis nesuderinami.

– Technologijų žvejyboje taip pat netrūksta?

– Taip, kasdien jos tobulėja, vis atsiranda kas nors naujo. Tos pačios meškerės, valai – visa tai irgi gaminama labai aukštos kokybės. Aišku, ir kainos geros, tikrai kokybiška žvejybos įranga yra didžiulė. Tačiau žvejų Lietuvoje, taip pat ir naujų žvejybos įrangos parduotuvių, tikrai nemažėja, o vis daugėja. Tad esame tikra žvejų tauta (juokiasi).

Lietuvoje aš seniai ką bepirkau – čia visos naujovės vėluoja. Dažniausiai siunčiuosi iš užsienio, nes nuo technikos, jos kokybės priklauso ir žvejybos rezultatas. Profesionaliems žvejams mūsų šalyje per mažai žvejybai reikalingų dalykų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?