Praėjusią savaitę Dainiaus namuose savo vietą rado vienas iš tų daiktų, apie kurį jis svajojo jau seniai. Štai šis.
„Kai gauni dovanų močiutės pasoginę skrynią, kurią jai dovanojo jos močiutė, ir randi su jos mergautinisis inicialais E S (Elžbieta Svirplytė, ne Europos Sąjunga) austus lininius rankšluosčius ir pagalvių užvalkalus.
Skrynios rakinimo mechanizmas veikia puikiai. Dar keturios kėdės, šakės ir keli smulkūs eksponatai papuoš mano mini muziejų“, – socialiniame tinkle pasidžiaugė D.Jurevičius.
Dainius skaičiuoja, kad ši skrynia gali būti maždaug 1880-ųjų metų. Skrynia rado vietą sename name, o į ją iš nuotraukos žvelgia ir savininkė, Dainiaus močiutė. Dar jauna, o nuotraukoje ji kartu su savo vyru, Dainiaus seneliu.
Namas, kuriame Dainius įrengė nedidelį muziejų, statytas 1916 metais. Kai D.Jurevičius įsigijo jį 2006 metais, jis atrodė taip.
Tik pernai šeimininkas jį perdažė.
Tačiau viskas turi savo pradžią ir savo istoriją. Ne tik žmonės, bet ir daiktai.
Dainiui pavyko sužinoti, kad daugiau nei prieš 100 metų šį nedidelį namą ūkininkas pastatė savo dviem dukterims. Įsigijęs jį ir tvarkydamas palėpę, D.Jurevičius atrado kelias senas nuotraukas: „Gal tai tos dukterys?“
Iš rudų atspalvių nuotraukos žvelgia dvi jaunos ir kitokio – tikro – grožio moterys, kurių nuotrauka kažkodėl buvo palikta palėpėje.
Vėliau savininkai keitėsi, čia apsigyveno kiti žmonės, o namą Smilgiuose Dainius įsigijo po to, kai amžinybėn iškeliavo paskutinioji jo šeimininkė.
Ir Dainius, ir jo žmona kilę iš Smilgių. Po santuokos jiedu išvažiavo gyventi į miestą, tačiau kone kiekvieną savaitgalį pargrįždavo į Smilgius. Pas vieno ir kito tėvus. „O ir draugai visi iš Smilgių“, – sako.
Galiausiai nutarė ir patys ieškotis namo čia. Kai įsigijo šį, ketino jį rekonstruoti, tačiau namas šeimai, auginančiai du vaikus, buvo per kuklus. Senas, be pamatų, dar ir papuvusiais sienojais.
„Ir nutariau muziejų padaryt. O šeimai skirtą namą pasistatėme šalia, kieme“, – sako D.Jurevičius.
Taip, visiškai neplanuotai, atsirado erdvė Dainiaus pomėgiui – seniems daiktams. Kolekcionuodavo juos ir seniau, tik ne tiek daug, mat neturėjo kur laikyti.
Dabar Dainius į seną, muziejumi virtusį namą, užeina kasdien. Sako, nuvalantis dulkes, iš vienos vietos į kitą dėliojantis daiktus.
Be to, karštą dieną čia vėsu, atrodytų, lyg kur nematomoje vietoje būtų įrengtas kondicionierius.
Visi muziejaus eksponatai, išskyrus kelis senovinius uzbonus, nėra pirkti – jie dovanoti arba surinkti iš artimųjų, giminių. Mielai čia užsuka ir Dainiaus šeimos draugai.
Vos įėjus į namą ir pasukus galvą į kairę pusę, kabo vyžos. „Senoviniai kedai“, – sako Dainius. Štai tokie.
Seną komodą Dainiui atidavė šeimos nariai, suolą taip pat. Įrankiai – senelio, nes šis buvęs stalius. Išties seneliams muziejuje skirtas dėmesys – kabo jų nuotraukos. Tai seneliai ir iš mamos, ir iš tėvo pusės.
„Iš vieno senelio kiek daugiau esu sužinojęs, jis mirė 2008 metais. Senelio tėvas buvo išvažiavęs į Ameriką, lyg Čikagoje turėjo duonos kepyklą. Paskui grįžo į Lietuvą ir Pasvalio rajone nusipirko apie 20 hektarų žemės. Ten pasistatė namą“, – sako Dainius.
Tačiau giminės istorijos mūsų gyvenimuose neretai tėra tik epizodai, tėra kapinės, tėra senos nuotraukos: „Dabar gailiuosi, kad ne viską išklausinėjau. Kyla klausimų, į kuriuos atsakymų niekas nežino.“
Savo šeimos atmintį vyras ėmėsi gaivinti pats – tyrinėdamas savo ir žmonos šeimos genealoginį medį. Iš bažnytinių knygų, suskaitmenintų įrašų platformoje epaveldas.lt šeimos gijas Dainius atrado nuo maždaug 1790-ųjų. „Ir tai viskas, daugiau nebėra kur gilintis, nebėra įrašų.“
Tiesa, ieškoti savo šeimos šaknų nėra lengva. Pavyzdžiui, iki 1820 metų įrašai yra lotynų kalba, paskui – lenkų, o nuo 1840 metų – rusų.
„Bet tai labai įdomu“, – sako Dainius.
D.Jurevičius rodo didelį metalinį krepšį. Iš šalies jis atrodo tarsi toks, kur kaime kasdavo bulves, tik kad didesnis. Tačiau jo paskirtis – ne ta. Pasirodo, žmonės ten laikydavo lašinius, o metalinis jis todėl, kad nepragraužtų pelės.
Arba štai šis keistas daiktas. Medinis. Tačiau tarpai tarp jo skyrių prilygsta svarstyklėms, o šis daiktas buvo skirtas sviestui sverti. Nuo vienos lentelės iki kitos – kilogramas sviesto. O gal pusantro. Neišbandėm, tad tiksliai pasakyti – sunku.
Kartą kaimynai pardavinėjo namą ir kažkur ant tvarto rado seną lovą. „Gal reikia?“, – paklausė Dainiaus. „Reikia“, – pasakė jis. Tokių – atiduotų daiktų čia yra daugiau.
Dainiaus namų muziejuje – ir jo senelės rankinė.
Dainiaus namų muziejuje galima pavaryti ir 1936-ųjų metais išleistą knyga apie baudžiavą. „Ten viskas parašyta, iš pirmų lūpų, kaip baisu būdavo. Skaičiau, labai įdomu.“
O dar prieš maždaug penkerius metus į šeimos muziejų ateidavo ir Dainiaus žmonos mama. Ne šiaip, o ką nors susiūti. Mat čia yra ir senoji siuvimo mašina „Singer“, veikianti iki šiol.
Siuvimo mašina yra Dainiaus močiutės sesers: „Ji buvo siuvėja, buvo netekėjusi, gimusi 1909 metais. 1940 metais lankė kursus ir tą siuvimo mašiną įsigijo. Siuvo visą gyvenimą.“
Kai pagalvoji, niekas tiems seniems daiktams nesuteikė dabar tradicinių dvejų metų garantijų. O ir nereikėjo.
„Tie daiktai geresnės kokybės buvo. Ir žmonės juos labiau tausodavo, nepirkdavo bet kiek, pereidavo iš kartos į kartą.
Man patinka visi šie seni dalykai. Juk mes, ypač mūsų vaikai, jų nematę“, – sako Dainius.
Jei būsite Smilgiuose, užsukite. Šeimininkas tikrai leis prisiliesti prie atminties.
