Danutės gaminiai yra pasiekę gyvūnų prieglaudas Šiauliuose, Klaipėdoje, Vilniuje, Utenoje, Kaune. Kai kurios jų gavusios ir pakartotinius siuntinius.
Su prieglaudomis Danutė užmezga kontaktą paprastai – paklausia adreso ir paruoštą siuntinį išsiunčia, kartais net ir neprisistačiusi. Padaro, supakuoja ir padovanoja. Viskas. Kaip geroji fėja.
– Jau metus siuvate ir dovanojate gultukus gyvūnų prieglaudoms. Kaip kilo sumanymas tokiai gerumo akcijai?
– Yra feisbuke privati grupė „Virbaliukas“, kurios įkūrėjai kviečia megzti megztukus ar pledus vaikams ir tiesiog dovanoti, padaryti gerą darbą. Taigi numezgiau du pledukus, išsiunčiau, o paskui akis užkliuvo už vienos dalyvės, kuri mezgė ne tik vaikams, bet ir gyvūnų prieglaudoms.
Man megzti patinka, tačiau siuvimas yra viso mano gyvenimo aistra ir užsiėmimas, galiu net pasakyti, pašaukimas. Kaip sakau, aš nieko daugiau ir nemoku, tik siūti (puslapis feisbuke „Dani.P“). Kaip kas nors paklausia, ar vis dar siuvu, atsakau: „Taip, juk daugiau nieko kito nemoku.“
Taip ta mintis ir gimė – kad galiu pasirūpinti beglobiais gyvūnais, pasiūti jiems gultų, hamakų. Dabar vakarais dar ir žaislų katėms prigaminu.
Reikia išmokti gyventi su tiek, kiek turi – tai pagrindinė mano taisyklė. Kiek yra, tiek užtenka.
– Koks buvo pirmasis žingsnis? Reikėjo gi kažkokį pavyzdį turėti, kaip tą gultą pagaminti.
– Žinokit, ėjau į gyvūnų prekių parduotuvę ir žiūrėjau, kaip jie yra pasiūti. Tiek metų siuvimo patirties, jog pakanka tik akį užmesti, ir viskas aišku. Kai išstudijavau, aišku, pabandžiau siūti. Teko tris kartus ardyti ir vėl bandyti, kol pavyko. Paskui jau viskas ėjo kaip iš pypkės.
Beje, maniau, va, pasiūsiu 10 guolių, kaip užsibrėžiau, išsiųsiu į prieglaudą, ir tuo viskas baigsis. Tačiau nesibaigė. Prasidėjo karantinas, negalėjau dirbti savo tiesioginio darbo, atsirado daug laiko, audinių turėjau, tai taip ir siuvau.
Susigalvojau modelį, kad gultuke būtų pagalvėlė, paminkštinti borteliai. „Atkaliau“, kaip sakant, sistemą ir variau.
– Per kiek laiko pasiuvate guolį?
– Net ir pasakyti negalėčiau. Darau, ir viskas. Niekada neskaičiavau.
– Gultus ir hamakus gyvūnams siuvate laisvalaikiu. Koks jūsų pagrindinis darbas?
– Siūti (šypsosi). Esu siuvėja, visą gyvenimą siuvu individualiai, namuose. Anksčiau siuvau viską, tačiau su metais mano veikla keičiasi. Tas karantinas ir susigalvota gerumo akcija gyvūnų prieglaudoms pakreipė ir mano darbą – pradėjau siūti gultukus ir juos pardavinėti.
– Grįžkime prie gerumo akcijos. Minėjote, jog pradžioje buvo pledukai vaikams. Kodėl perėjote prie aksesuarų siuvimo gyvūnams?
– Tikrai nežinau, nerandu atsakymo. Gal kad pati turiu katytę Niką, 13-os metų? Ją pasiėmiau tiesiog iš kiemo, buvo benamė. Gal tai ir turėjo įtakos, kad vaikais yra kas pasirūpina, o beglobiams gyvūnams vis dar trūksta dėmesio.
Nika, galima sakyti, yra mano bendradarbė, kolegė. Kai pasiuvu gultuką, Nika išbando, pasimatuoja ir patikrina, ar viskas gerai. Ji turi savo gultuką, bet, žinoma, naujas bus įdomesnis. Būna, kad ir slepiu, nerodau, juk ir pūkų lieka – tenka tada valyti. Visaip su tom katėm nutinka.
– Sakote, kad iš pradžių manėte, jog pasiūsite 10, padovanosite, ir tuo viskas baigsis. Tačiau vis tiek nepaleido ta veikla – toliau siuvate ir dovanojate priemones gyvūnų prieglaudoms. Galite paaiškinti – kodėl?
– Matyt, aš jau tokia esu. Man taip norisi. Savaime. Gerumo projektas nebūtinai turi būti baigtinis, jis gali tęstis. Tai ir tęsiu.
Įdėjau savo darbus į feisbuko grupę „Antras šansas“, kad parodyčiau, kas gimsta iš gulinčių ir, regis, niekam nebereikalingų audinių, tai moterys man ir audinių pridovanojo. Tai dar ir tai įpareigoja siūti ir toliau džiuginti gyvūnus.
Gerumo projektas nebūtinai turi būti baigtinis, jis gali tęstis. Tai ir tęsiu.
Beje, viena moteris padovanojo tokio storesnio, baldinio audinio, jis gultukams netinka, bet tada sugalvojau pasiūti hamakus, kad gyvūnai turėtų kur pagulėti jiems patogioje pozoje.
– Ar domitės gultukų likimu? Ar gavėjams patinka jie?
– Tikrai tokio tikslo neturiu. Net jei nepravers, netiks prieglaudoje, gal padovanos gyvūnų globėjams? Juk visos prieglaudos juos turi.
Jei atvirai, man išties nesvarbu, koks tų gultukų likimas, aš padariau tai, ką norėjau. Be siuvimo gyventi negaliu, yra laisvo laiko – siuvu.
– Kiek esate padovanojusi gultukų?
– Iki 40 dar skaičiavau, paskui jau nebe. Bet šimtais dar nesiuvu (juokiasi).
– Per karantiną negalėjote dirbti. Sunkiai išgyvenote tą laiką?
– Reikia išmokti gyventi su tiek, kiek turi – tai pagrindinė mano taisyklė. Kiek yra, tiek užtenka. Ne viskas gyvenime yra matuojama pinigais, yra kitų vertybių. Tuo tikiu, tokia esu.
Į feisbuko grupę „Antras šansas“ dėjau savo darbelius su mintimi, kad gal kažką irgi paskatinsiu daryti gerus darbus, galbūt ir kitas sugalvos, ką galėtų naudingo ir malonaus padaryti.
Dabar kas vakarą pagaminu po penkis žaisliukus katėms, irgi esančioms prieglaudose. Jei tik vieną vakarą neskiriu tam laiko, tai tarsi ir graužia sąžinė: „Kodėl nepadarei, kodėl nesusiplanavai, kad spėtum?“
Tačiau su darbais taip jau yra – darai, darai ir padarai. O kai išsiunti siuntinį, labai geras jausmas apima. Labai.
