Apklausus juos iškart po meditacijos seanso, jų savimonė buvo smarkiai padidėjusi. Paprastai kalbant, pameditavę jie tapo pasikėlę, nosys užsirietė ir taip iškreipė teisingą pasaulio vaizdą.
Pagrindinis tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti, ar joga ir meditacija padarė įtaką savimonės augimui, išvystė pasitenkinimą savimi ir savo veikla.
Pameditavę jie tapo pasikėlę, nosys užsirietė ir taip iškreipė teisingą pasaulio vaizdą.
Man iškart įdomu pasidarė, o kaip žmogui kilo tokio tyrimo idėja? Panašu, autoriui pasirodė, kad medituotojai per gerai apie save galvoja. Taigi jis nutarė atlikti „mokslinį“ tyrimą užduodamas tokius klausimus:
- Ar jūs galvojate, kad esate geresnis žmogus nei vidutinis?! (įdomu, kaip jie apibrėžė tą vidutinių gabumų asmenybę?)
- Kokio tikslumo yra teiginys, kad ateityje jūs būsite žinomas kaip pasaulio problemų sprendėjas?
- Ką jūs apie save manote?
Klausimai buvo užduodami skirtingu metu – iškart po meditacijos ir 24 valandas neatlikus jokios praktikos.
Ir štai „mokslininkai“ suvedę šiuos sudėtingus rodiklius padarė išvadą, kad iškart po meditacijos seanso medituotojų savivertė buvo gerokai pakilusi ir pasireiškė aiškūs narciziškumo požymiai. Trumpai tariant, kaip rašoma – „tie žmonės matė save tiesiog kaip dovaną pasauliui“.
Iš vienos pusės – kas čia blogo galvoti, kad nesi vidutinybė, kad padėsi pasauliui ir kad šiaip esi puikus žmogus. Mes ir taip linkę savimi nepasitikėti, bijoti ateities, pokyčių. O jau apie pagalbą pasauliui, tai kažin kuris nuoširdžiai susimąstom – yra kas veikti namie...
O iš kitos pusės – labai įdomu ne tik šie keistoki tyrinėtojai (įtariu, galėjo būti ir koks depresuotas antro kurso psichologijos studentas, kurį paliko joga užsiiminėjanti linksma, gyvenimu besidžiaugianti mergina), bet ir medituotojai, kurie jau po paros į gana svarbius klausimus apie save atsakinėja kitaip. Beje, niekur nėra duomenų nei kiek laiko savo gyvenime jie medituoja, nei kokiu periodiškumu!
Beje, niekur nėra duomenų nei kiek laiko savo gyvenime jie medituoja, nei kokiu periodiškumu!
Pykau skaitydamas tą straipsnį dėl tyrimo paviršutiniškumo, visaip mintyse gindamas „tikrą meditaciją ir jogą“ ir susivokęs pradėjau žvengti iš savo emocijų. O pabaiga išvis buvo smagi – autorius galų gale paklausė jogos mokytojos nuomonės, o ji atsakė, kad galbūt tie praktikuotojai užsiiminėjo joga neteisingai – jie nesistengė savo ego ištrinti.
Išvada kaip ir aiški – nėra ta joga ir meditacija tokia jau naudinga, kaip čia visi kalba.
O juk tiek įvairios Indijos jogos mokyklos, tiek krikščionybė, tiek budizmas mato meditaciją visų pirma kaip savęs pažinimą ir tobulinimą. Krikščionys per susiliejimą, besąlyginį pasitikėjimą Dievu, budistai – kaip kelią sąmonės skaidrumui, galų gale nušvitimui pasiekti. Kaip bebūtų – tai tūkstančius metų patikrintas būdas, reikalaujantis kasdienio darbo, didžiulio tikėjimo ir atsidavimo.
Išvada kaip ir aiški – nėra ta joga ir meditacija tokia jau naudinga, kaip čia visi kalba.
Buvo yra ir bus visokių mokymų, mokytojų ir mokinių. Niekada išvados, remiantis nepakankamu informacijos kiekiu, nebus tikslios ir naudingos. O dvasiniuose dalykuose rezultatai išvis yra sunkiai apčiuopiami ir aprašomi.
Visada gera pagalvoti, ko sieki, spausdindamas tokius „gilius“ tyrimus ir kokią naudą/žalą jie gali padaryti. Tad gal kartais vietoj nuolatinio skepsio geriau paimti ir pasižadėti – nuo rytojaus aš nebūsiu toks niūrus ir piktas ir nesikabinėsiu dėl niekų prie kolegų, žmonos ar vyro ir vaikų.
Ir išvis daugiau šypsosiuosi ir stebėsiu paukščiukus, pasitenkinančius trupiniais nuo palangės. Juk gyvenimas toks trumpas ir greitas, kad jį išvysti reikia labai norėti.
