Pavyzdžiui, 52 vienos transporto įmonės darbuotojai įmonę kaltina liepus jiems pasirašyti atleidimo sutartis be datų ir dėl kitų darbo pažeidimų bei reikalauja 1,5 mln. eurų nesumokėtų atlyginimų. Ši istorija gana garsiai nuskambėjo viešoje erdvėje. Tačiau yra istorijų, kurios viešumo sulaukia mažiau.
Neatidavė asmens dokumento
LPSA savo feisbuko paskyroje pasidalino darbo migranto iš Tadžikistano istorija.
Tolimųjų reisų vairuotojas, migrantas iš Tadžikistano, net 14 dienų iš eilės buvo priverstas lankytis įmonėje ir maldauti, kad jam būtų sugrąžintas asmens dokumentas, o bendrovės vadovas piktybiškai vairuotojui jo neatidavė.
Dokumentą žmogus atgavo tik įsikišus policijai ir Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centrui. Nors siekta, kad darbdavys būtų nubaustas už kenkėjišką elgesį, tačiau taip nenutiko – policija tyrimą nutraukė. Šį sprendimą Lietuvos vežėjų profesinė sąjunga žada skųsti.
Darbo migrantas iš Tadžikistano labai išgyveno, nes bijojo, kad esamas darbdavys anuliuos jo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, ir žmogus bus deportuotas iš šalies.
Dirbti Lietuvoje vairuotojas svajojo seniai, kelionei ir įsidarbinimui pinigus taupė apie dvejus metus.
Tadžikistane dirbo gydytoju
,,Viskas kainuoja – dokumentų paruošimas, lėktuvo bilietai. Kai iki namų – 5 tūkstančiai kilometrų, viskas yra labai trapu. Ne visada gali reikalauti savo teisių, nes nemokėdamas kalbos, nežinodamas įstatymų, nelabai gali savo teises ir apginti. Tikiu, kad viskas bus gerai, nes juk čia Europa“, – tokiais savo pamąstymais ir karčia patirtimi dalinosi darbo migrantas iš Tadžikistano.
Savo šalyje jis dirbo gydytoju anesteziologu. Uždarbis siekė tik apie 150 eurų, todėl nutarė emigruoti.
Tačiau Lietuvos transporto įmonėje jam tekdavo dirbti ilgas valandas, reisas tęsdavosi po kelis mėnesius, o mėnesio atlygis – vos 700 eurų. Negana to, iš šios sumos darbdavys atskaitydavo už tariamas įvairias baudas.
Vyras nutarė ieškoti darbo kitoje įmonėje, o tada darbdavys ir nesutiko atiduoti tadžikui priklausančių dokumentų.
Vairuotoją dar slėgė ir tai, kad už 5 mėnesių komandiruotę jam darbdavys ilgai delsė pervesti darbo užmokestį ir dienpinigius.
Ypatinga situacija – transporto paslaugų sektoriuje
Darbe patyčias, diskriminaciją, psichologinį spaudimą patiria tiek migrantai iš trečiųjų šalių, tiek lietuviai. Problemos yra nuo emocinių iššūkių iki prekybos žmonėmis ar šiuolaikinės vergovės užuomazgų.
Nors šias problemas gali padėti spręsti profsąjungos, tačiau patys žmonės dar vengia tapti jų nariais, taip bijodami prarasti darbus – darbdaviai dažnai netoleruoja darbuotojų, priklausančių profesinėms sąjungoms.
„Tokie žmonės žino savo teises, o darbdaviui tai netinka. Į profesines sąjungas prašyti užtarimo ateina visi, kas bando ieškoti teisybės. Atėję skundžiasi. Su ašaromis akyse, nes negali atgauti jiems priklausančių pinigų“, – apie besikreipiančius pagalbos migrantus iš trečiųjų šalių pasakojo O.Šukaitienė.
Pasak pašnekovės, jie į Lietuvą važiuoja dėl panašių priežasčių, kaip lietuviai – į Norvegiją.
„Atvažiuoja darbo migrantai iš Ukrainos, Baltarusijos, Tadžikijos, Sakartvelo. Kad galėtų atvykti į Lietuvą dirbti, jie taupo pinigus kelerius metus. Jiems Lietuva – kaip mums Norvegija.
Atėję skundžiasi. Su ašaromis akyse, nes negali atgauti jiems priklausančių pinigų.
Tačiau skirtumas tas, kad Lietuvos darbdaviai nesuteikia teisinės informacijos, žmogus čia nežino savo teisių ir nemoka kalbos. Todėl darbdaviams lengva jais manipuliuoti – nemokėti dienpinigių, neišmokėti viso atlygio, nuskaityti iš algos už neva padarytą žalą, dažniausiai keliasdešimt kartų viršijančias sumas, nei įstatymas leidžia“, – sakė pašnekovė.
Pasak O.Šukaitienės, sutartys sudaromos lietuvių kalba, o darbo migrantams suprantama kalba sutartis, neretas atvejis, – su kitomis sąlygomis, tad darbo migrantas pasirašo nesuprasdamas, ką pasirašo. Kaip paaiškėja vėliau, buvo sutartas vienas atlyginimas, o kai ateina jo mokėjimo diena – jis būna mažesnis.
„Transporto sektorius ypač tuo naudojasi, mobinguoja darbuotojus. Ne vienas vairuotojas skundėsi, kad darbdavys duodavo po 100 eurų komandiruotei, maistpinigiams. Tokie darbuotojai dirba labai sunkiomis sąlygomis, miega vilkikuose, neturėdami galimybės nusiprausti ir pavalgyti normalaus maisto. Darbinės komandiruotės tęsiasi du, tris mėnesius ir ilgiau.
Daug tokių istorijų nukeliauja iki Darbo ginčų komisijos. Taip vairuotojai bando prisiteisti savo uždirbtą atlygį. Taip, mes esame unikali šalis, kur darbo užmokestį reikia prisiteisti.
Labai liūdina tai, kad Darbo ginčų komisija ne visada pamato tikrąsias problemas. Darbuotojas turi įrodinėti, kaip jis perdavė sąskaitas faktūras ir ar tikrai mokėjo už padangų keitimą, o ne pirko kavą su bandelėmis. Gaila, bet dažnai ši komisija net nesigilina ir dažnu atveju palaiko darbdavio, bet ne silpnąją darbo santykių pusę“, – kalbėjo pašnekovė.
Naktimis turi saugoti krovinį
Pasak O.Šukaitienės, daug lietuvių, vairuojančių krovininius automobilius, renkasi darbą ne Lietuvos, o užsienio įmonėse. Ten – geresnės darbo sąlygos, didesnis atlyginimas ir socialinės garantijos, o svarbiausia – nereikia po keturis mėnesius eiti priverstinai neapmokamų atostogų.
„Lietuviai vengia dirbti Lietuvos transporto sektoriaus įmonėse – jie dirbo, pamatė, kokios sąlygos, daugiau nebenori miegoti automobiliuose, kur yra problema net nusiprausti, o ir atlyginimas labai skiriasi. Kai kurios įmonės deklaruoja, kad darbuotojai miega viešbučiuose, nors iš tikrųjų jie miega vilkikuose, turi tai patvirtinančius klastotus dokumentus. Be to, dar turi naktimis saugoti krovinį“, – sakė O.Šukaitienė.
Kai į profsąjungas kreipiasi darbo sąlygomis nebepatenkinti migrantai iš trečiųjų šalių ir imama domėtis konkrečia situacija, paaiškėja, kad jiems neišmokamos didelės sumos, dažnai nuskaičiuojamos žalos, kurių darbdavys negali pagrįsti. Labai dažnai manipuliuojama dienpinigiais.
Be to, dar turi naktimis saugoti krovinį.
„Kai suskaičiuojame, kiek pagal įstatymą tolimųjų reisų vairuotojams turėtų būti išmokėta uždirbto darbo užmokesčio, jie negali patikėti. Pavyzdžiui, suskaičiuojame ir Darbo ginčų komisijai įrodome, kad atleistam vairuotojui priklauso 5 tūkstančiai eurų. Tada įmonės advokatas ima derėtis, ieškoma įvairių priežasčių, kad tik nereiktų tiek mokėti. Dažnai pateikiami kasos išlaidų orderiai, kad darbuotojui buvo išmokėta grynaisiais. Net iki 20 tūkst. eurų. Bet dažnas atvejis, kai ant grynųjų pinigų dokumento vairuotojas randa panašų, bet ne savo parašą.
Norint įrodyti, kad parašas ne jo, darbuotojas turi kreiptis į policiją, o tai užtrunka labai ilgai. Darbdaviai tai žino, tad jeigu turi laiko ir jėgų, gali įrodinėti ir bandyti prisiteisti savo uždirbtą atlyginimą.
Darbo ginčų komisija pasiūlo abiem šalims sudaryti taikos sutartį, pagal kurią vietoje 5 tūkstančių darbdavys sumokės 3 tūkstančius. Ir ne retai darbo migrantas sutinka, nes jam, gimtinėje uždirbus šimtą ar du šimtus eurų per mėnesį, tai atrodo dideli pinigai“, – kalbėjo O.Šukaitienė.
Darbuotojams neduodami nei atlyginimo priskaitymo lapeliai, nei komandiruotės įsakymai. Pašnekovės teigimu, Lietuva ruošiasi priimti ir darbo migrantų šeimas: „Tai nėra blogai, tačiau kol kas mes nesugebame užtikrinti čia dirbančių migrantų teisių. Tad ar sugebėsime užtikrinti jų šeimų?“
Kai žmogus pradeda rodyti savo teises – jis tampa nebereikalingas
Problemų apstu ne tik transporto sektoriuje. „Pastebėjome, kad biudžetinėse įstaigose – savivaldybėse, darželiuose, mokyklose – darbuotojai skundžiasi dėl patiriamo mobingo. Būna, kad bandoma susidoroti su vienu stipriu, konkurenciją keliančiu žmogumi.
Mobingas aukai sukelia įtampą, nemalonius išgyvenimus. Toks žmogus pasijunta nevisavertis ir galiausiai išeina iš darbo. O toks ir yra mobingą naudojančių asmenų tikslas.
Jo auka tampama, kai kovojama dėl darbo vietos, didesnio atlyginimo. Kompetentingi darbuotojai kalba apie tai, kaip vadovai arba kolegos jų netoleruoja, naudoja psichologinį spaudimą darbuotojams pradėjus kalbėti įstatymų kalba“, – sakė O.Šukaitienė.
Būna, kad bandoma susidoroti su vienu stipriu, konkurenciją keliančiu žmogumi.
Profesinių sąjungų aljanso atstovė sako, kad kada žmogus pradeda rodyti savo teises – jis tampa nebereikalingas darbe. O.Šukaitienė tai įvardina kaip didelę ir ilgalaikę problemą.
„Į mus kreipėsi iš darbo atleista viena Klaipėdos darželio auklėtojos padėjėja. Pradėjome tyrimą, mat ji buvo aljanso narė.
Paaiškėjo, kad darbuotoja buvo atleista neteisėtai. Darbo ginčų komisijos sprendimu ji sugrąžinta į darbą, jai turi būti sumokėta už priverstines pravaikštas. Bet situacija įdomi tuo, kad po to kreipėsi dar septynios darbuotojos iš to paties darželio“, – kalbėjo pašnekovė.
Darželyje dirbančios moterys įvardijo ir problemas: neklausoma jų nuomonės, liepiama daryti tai, kas nepriklauso, žeminami darbuotojai, tyčiojamasi net iš žmogaus kalbos akcento, o į įvairius kompetencijų kėlimo kursus siunčiami tie, kurie gerai sutaria su vadovais.
„Taip dirbdamas žmogus ima nepasitikėti savo jėgomis. Moterys sakė, kad nebegali pakęsti psichologinio spaudimo, kurį labiausiai patiria iš direktorės“, – pasakojo O.Šukaitienė.
Paskutinės žinios iš ikimokyklinės įstaigos dar labiau nustebino. Pasirodė, kad einamųjų metų užduočių plane auklėtojos padėjėjai priklauso nukasti sniegą lauke, paruošti pavėsinę dažymui, sudalyvauti talkoje atnaujinant smėlio dėžių užpildą, žiemos metu esant daug sniego išvalyti grupės aikšteles ir užtikrinti saugų pasivaikščiojimą žiemos metu, paruošti pavėsines tolimesniam remontui (pašiaušti dažus ant pavėsinės atramos, ant suoliukų, nuvalyti purvą nuo pavėsinių sienų, nudažyti atitinkamais dažais pavėsinės atramas, suoliukus, sienas) ir atlikti darbus: „Ar tikrai lopšelio darželio auklėtojos padėjėja turi atlikti šiuos darbus? Darbuotojos pareiginiuose nuostatuose to neradome. Kyla klausimas, kokių kompetencijų darbuotojai sudarė šį sąrašą.“
Savivaldybėse konkursus laimi tas, kuris turi pažinčių ar priklauso reikiamai partijai
Pašnekovė teigė, jog problemų kyla ir kitose valstybinėse įstaigose. Pavyzdžiui, savivaldybėse, kur vis dar populiaru, kai konkursus į naują darbo vietą laimi ne kompetencijų ir gebėjimų turintis žmogus, bet tas, kuris turi tinkamų pažinčių ar priklauso reikiamai partijai.
„Nesakau, kad taip yra visur, tačiau tokių savivaldybių tikrai yra. Jei ateina dirbti žmogus iš šalies, jei jis pamato įsisenėjusias problemas ir siūlo būdus, kaip spręsti, į tokias jo iniciatyvas dažnai nekreipiama dėmesio, o toks kolega sulaukia ir patyčių, jis nėra kviečiamas į susirinkimus, su juo nėra dalinamasi informacija, nesirūpinama jo kompetencijos kėlimu“, – pasakojo O.Šukaitienė.
Kada panašūs dalykai vyksta valstybinėse įstaigose, tai tampa masine problema, kurios pasekmės atsiliepia kiekvienam iš mūsų.
Paprastas pavyzdys. Kažkurioje seniūnijoje neasfaltuojami keliai arba jie asfaltuojami ne ta tvarka. Žmonės raštus, teiraujasi kodėl taip yra. Darbą pradėjęs naujas žmogus mato problemas, rodo į jas pirštu.
„Tačiau problemos nesprendžiamos, padaroma, taip, kaip reikia, o toks specialistas tampa balta varna, nes tik jam vienam ši problema atrodo aktuali.
Kas kenčia dėl to? Nukenčia darbų rezultatai, nes našumas tokių darbuotojų būna mažas, o jei našumas mažas, tai reiškia, kad tokie darbuotojai nesukuria jokios pridėtinės vertės valstybiniam sektoriui ir leidžia toliau klestėti korupcijai bei nepotizmui. Jei mes leisime, kad tai tęstųsi, niekada nesulauksime gerųjų pokyčių“, – įsitikinusi LPSA atstovė.
O.Šukaitienė sako, kad apie šias problemas reiktų kalbėti garsiai ir jas viešinti: ,,Kreipkitės į profsąjungas arba į Darbo ginčų komisiją, turite klausimų – klauskite, viešinkite socialiniuose tinkluose informaciją apie nesąžiningus darbdavius. Tik taip padėsime verslui mūsų valstybėje tapti skaidresniu ir sąžiningesniu, o valstybinės institucijos tikrai pradės dirbti žmogui.“
