„Jie turi ir savo šeimas, ir savo vaikus. Aišku, kad šie žmonės bijo, tik to neparodo. Ir, žinoma, tai yra sunkus darbas“, – sako bendrovės „Utenos butų ūkis“ statybos darbų meistras Nerijus Bražėnas, kuris kartu su šios bendrovės darbuotojais dezinfekuoja Utenos daugiabučiuose dažniausiai liečiamus paviršius – duris, telefonspynes, rankenas ir pan.
Pasak „Utenos butų ūkio“ vadovo Igno Vaškelio, galbūt ne kiekvienas, išvydęs laiptinėje šiuos vyrus, pagalvoja apie paprastus dalykus: „Pavyzdžiui, kad per dieną vienam žmogui užlipti į penktą aukštą tenka maždaug po 30-40 kartų.“
O Jonavoje dirbanti daugiabučio valytoja Edita Baziliauskienė vieną dieną gerokai nustebo, kai atsiliepusi telefonu suprato esanti tiesioginiame vienos radijo stoties eteryje – tokia staigmena ja nudžiugino namo, kurį ji valo, gyventojai. „Man paskambino iš radijo, tiesiog padėkoti už darbą“, – kalbėjo jonavietė.
Darbus organizuoti teko kitaip
Kaip 15min sakė bendrovės „Utenos butų ūkis“ vadovas I.Vaškelis, bendrovė savo žinioje turi 270 administruojamų daugiabučių, kuriuose – 495 laiptinės.
„Karantinui prasidėjus Utenos rajono savivaldybės administracija įpareigojo mus atlikti liečiamų paviršių dezinfekcinį valymą mūsų administruojamuose daugiabučiuose ir šį darbą organizuoti.
Pasiruošėme gana greitai, darbuotojus aprūpinome apsaugomis, gavome licenciją. Žmones reikėjo ir pamokyti“, – apie pokyčius įmonėje pasakojo I.Vaškelis.
Į pasitarimą sukviesti įmonės darbuotojai – jų klausta, ar sutiks atlikti šį darbą. Pasak pašnekovo, sutiko visi.
„Teko apgalvoti ir tai, kas nutiktų, jei žmonės susirgtų COVID-19, kaip organizuoti darbus tada ir kas galėtų pakeisti susirgusį žmogų, taip pat juos motyvuoti ir finansiškai“, – pasakojo I.Vaškelis.
Pagal miesto savivaldybės administracijos sprendimą, daugiabučius reikia dezinfekuoti ne rečiau nei kas dešimt dienų. Daugiabučiai Utenoje dezinfekuoti jau tris kartus.
Buvo sudėtinga ir psichologiškai
Darbai dezinfekuojant laiptines skirstomi pagal žmonių fizinius pajėgumus, mat bendrovėje dirba ir vyresnio amžiaus žmonių.
„Pats darbas nėra paprastas, reikia ir užlipti į penktąjį aukštą apsirengus, su respiratoriais, akiniais, apsauginiu kostiumu ir dar nešantis dezinfekcinį skystį. Yra ką veikti“, – kalbėjo I.Vaškelis.
„Kalbant apie daugiabučių dezinfekavimą, teko ir organizuoti šiuos darbus, ir pačiam dezinfekuoti: nuo a iki ž“, – sakė N.Bražėnas.
Pasak pašnekovo, žmonių reakcijos taip pat būna įvairios. Vienas, kai pajudini jo buto durų rankeną, pasipiktina, o kitas pasiūlo puodelį vandens ar net pakviečia kavos. Didžioji dalis žmonių, sako N.Bražėnas, nusiteikę geranoriškai.
„Iš pradžių būdavo, kad ir išsigąsta. Juk ne kasdien laiptinėje pamatysi žmogų, taip atrodantį“, – kalbėjo pašnekovas.
Pats darbas, teigia N.Bražėnas, sunkus ne tik fiziškai: „Vyrams pirmomis dienomis buvo sudėtinga ir psichologiškai. Tai ir neįprasta, tu negali jaustis laisvai, tu išsiskiri iš aplinkinių.
Jie protingi. Ir todėl jie bijo. Jie turi savo šeimas, savo gyvenimus, savo vaikus, artimuosius. Bet, kaip sako patys, dirba miestui, nes reikia“, – kalbėjo N.Bražėnas.
Jei laiptinėje nėra kvapo – negerai
„Mano namas“, – taip, kalbėdama apie darbą, sako bendrovėje „Jonavos paslaugos“ dirbanti valytoja Edita Baziliauskienė. Taip ji vadina Chemikų gatvės 27 numeriu pažymėtą penkių laiptinių daugiabutį, kurį valo jau daugiau nei dešimtmetį.
„Valytoja dirbu jau trylika metų. Kaip pradėjau, net ir nežinau, kažkaip atsitiktinai, nuėjau ir įsidarbinau. Pradžioje nelabai sekėsi, nors atrodo, kas čia yra? Bet yra ką dirbti, yra ką išmokti. O dabar taip įpratau, kad kito darbo net ir nenorėčiau. Dirbant tokį darbą labai svarbu, kad gyventojai tavimi pasitikėtų“, – sako E.Baziliauskienė.
Edita gyvena prie pat „savo namo“, kitoje gatvės pusėje, todėl ateiti į darbą jai užtenka kelių minučių. Darbą moteris pradeda 6 valandą ryto, baigia apie 13.30 val. Su savo namo gyventojais valytoja sutaria puikiai, šie jai padovanoja ir saldumynų, kavos, o neseniai pradžiugino padėka per radiją.
„Aš klausiu: už ką? O man sako: už gerą darbą“, – sakė pašnekovė. Dirbti karantino metu Editai net ir patinka, o prie veidą dengiančios kaukės ji jau įprato.
„Seniau, kai valydavau, tai į vandenį pildavau medžiagų, nuo kurių kvepia, o dabar pilu, nuo kurių smirda, nes naudoju natrio chlorido tirpalą. Jau prie to kvapo įpratau, man ten kvepia. Dabar jeigu kvapo nėra laiptinėje – jau negerai. Ir žmonėms jis patinka“, – juokėsi jonavietė.
Siaučiant koronaviruso pandemijai pasikeitė ir pats darbas: šiuo metu laiptines Edita kasdien šluoja drėgnuoju būdu, o seniau – sausu. Taip pat dezinfekuoja visus laiptinėje esančius paviršius ir prie gatvės stovinčius konteinerius, mat juos taip pat liečia žmonės.
„Pradžioje atrodė, kad daugiau darbo bus, bet toks valymo būdas pasiteisina, atrodo, kad darbo kaip tik mažiau, o laiptinės tapo švaresnės. Jau ne iš vieno gyventojo tą girdėjau. Be drėgno valymo ir paviršių dezinfekavimo, laiptinės periodiškai plaunamos naudojant chemikalus“, – kalbėjo E.Baziliauskienė.
Valytoja kiekvieną rytą ir prie kiekvienos laiptinės deda į natrio chloridą suvilgytą medžiaginį kilimėlį – jis reikalingas dezinfekuoti batų padus.
„Ar nebijau susirgti pati? Aš apie tai negalvoju. Tikiu Dievą“, – sakė E.Baziliauskienė.
