Prisimenant ankstesnį „Juke“ modelį vienintelis dalykas, šaunantis į galvą, buvo: kiaulė! Žiūrint į naująjį: o! Kiaulė pasidažė ir sijonas naujas, tiesa, skolintas iš pusseserės „Toyota“, bet naujas (žiūrėdami į galinę automobilio dalį suprasite, apie ką aš čia). Duosiu trijų raidžių užuominą: C-HR. Tačiau pamačius naująjį „Juke“ bent akys nevemia. Vien už tai – well done.
„CarPlay“ ir multimedija apskritai yra tikrai nebloga net baziniame modelyje ir tikrai patenkins kiekvieną studentę. Išskyrus tai ir „letenai“ malonų vairą – nieko naujo. Tos pačios pigios medžiagos. Gerai, yra jaunatviškas LED apšvietimas ir vietos viduje šiek tiek daugiau nei senajame modelyje – so much wow.
Aišku, aukščiausios komplektacijos variantai turi „Bose“ garso aparatūrą, „Alcantara“ sėdynes ir daugybę kitų žaislų, tokių kaip „Lane assist“ (važiavimo juostos kontrolės sistema), „Adaptive cruise control“ (prisitaikančioji greičio valdymo sistema), 360 laipsnių kameros ir t.t.
Variklis ir greičių dėžė hmm... 1 litras... Taip taip, pieno pakelio talpa. Jau taip ir norisi už galvos susiimt, bet tie japonų samurajai užkabino sraigę, kurios dėka variklis turi net 117 kumelių ir geresnę emisiją. Na, dar murkia maloniai. Tiesa, visa tai malonu tik standartiniame režime, nes ekonominis režimas paverčia automobilį nerangia karve, o sportinis – pasiutlige sergančiu jaunu, nerangiu šunėku.
Ir visa tai dėl automatinės pavarų dėžės, kuri yra, švelniai tariant, bukoka ir važiuojant daugiau kaip 90 km/val. greičiu gan nemaloniai ūžia. Tačiau standartiniame režime visa tai pranyksta ir automobilis tampa maloniu ir paklusniu šuneliu, kurį su malonumu vediesi pavedžioti, nes žinai, jog jis netemps tavęs į visas puses ir nenušoks nuo proto vos įkvėpęs gryno oro.
Tiesa, Šimašius liūdi. Nors automobilio bazė ir yra ilgesnė nei ankstesniojo modelio, tai vis tiek yra kompaktinės klasės krosoveris, jis nėra toks minkštas, kaip dažnam norėtųsi.
