Dėl pandemijos neteko 15 metų turėto darbo
Kiek daugiau nei prieš 15 metų Inga ieškojo naujo darbo ir netikėtai pamatė skelbimą, kviečiantį įsidarbinti kelionių agentūroje. Patvirtinimo, kad yra priimama, ji simboliškai sulaukė per savo gimtadienį.
„Tuo metu dėl tam tikrų priežasčių turėjau labai sunkią finansinę padėtį. Nors jaunesniam sūnui buvo tik 1,5 metų, teko ieškotis darbo, – prisimena I.Jagminaitė. – Gavau ne tik darbą, bet ir gerą kolektyvą, žinių, patirties. Man į darbą niekada nebuvo sunku eiti, nes juo mėgavausi. O kiek kelionių buvo!“
Agentūros pranešimą Inga rado atsitiktinai, tačiau iš tiesų suktis kelionių pasaulyje buvo sena jos svajonė, nuo kurios ją stabdė tik neseniai gimęs sūnus.
„Per savo gyvenimą esu turėjusi tik du tikrus darbus – pirmame praleidau 10 metų, o šiame – 15. Dirbu jau nuo paauglystės, tačiau ten buvo pagalba poilsio namuose, žuvininkystės ūkyje“, – pasakoja I.Jagminaitė.
Darbas Ingai taip patiko, kad jame praleido kone du dešimtmečius. Prie to prisidėjo ne tik galimybė nuolat keliauti, bet ir itin geri santykiai su kolegomis.
„Dabar, kai jau viskas baigta ir kelionių agentūra uždaryta, mes vis tiek likome draugais. Susitinkame pietų, atvykstame vieni pas kitus į svečius. Pavyzdžiui, sausio pabaigoje susibursime, kai visi suvažiuos prie jūros, – džiaugiasi I.Jagminaitė. – Turėjome labai geras sąlygas mokytis, tobulėti, dirbti, keliauti, bendrauti. Buvome tikrai susivieniję.“
Dabar, kai jau viskas baigta ir kelionių agentūra uždaryta, mes vis tiek likome draugais.
Dirbdama rinkodaros srityje, Inga kartais pamąstydavo, kad norėtų labiau įsitraukti ir daugiau bendrauti su klientais, tačiau tai niekada neprivedė jos prie noro keisti darbovietę.
„Man visą laiką rūpėjo klientai – kaip jie jaučiasi, kaip sprendžiamos probleminės situacijos, būdavo įdomu juos stebėti“, – sako I.Jagminaitė.
Vis dėlto svajonių darbą sustabdė prasidėjusi pandemija. Dar kovo mėnesį, kai sparčiau ėmė augti užsikrėtimų skaičius, Inga su kolegomis suprato, kad iškilo rimtas pavojus.
„2020 metų vasarį persikėlėme Klaipėdoje į naujas patalpas, o jau kovą prasidėjo suvaržymai. Kaip tik tuo metu įmonės vadovai ėmė kurti nuostabius, stiprius projektus. Iš anksto buvome informuoti, kad yra du variantai – arba dirbti dėl tų projektų, arba būsime priversti užsidaryti. Kadangi žinojome tai nuo pradžių, didelio išgąsčio nepatyriau“, – teigia I.Jagminaitė.
Palikti ilgai turėtą ir mylėtą darbą Ingai buvo liūdna, tačiau kartu moteris suprato, kad tai gali būti durys, atveriančios naujas galimybes.
„Dar prieš metus buvau pradėjusi įsirenginėti apartamentus Preiloje, todėl ieškojausi naujo darbo, bet po truputį rezgiau mintį, kad galbūt verta surizikuoti ir pabandyti turėti nuosavą verslą, kuris egzistuotų ne tik sezono metu. Neringa yra nerealiai populiari vasarą, bet labai mažai kas ją atranda ne sezono metu, – pripažįsta I.Jagminaitė.
– Vis dėlto tuo metu jaučiau nežinią, buvo neaišku, kas bus toliau. Man buvo 48-eri – neskaičiavau, kiek išsiunčiau gyvenimo aprašymų (CV), bet mane pakvietė tik į vieną pokalbį. Manęs netenkino tokia situacija ir gautas pasiūlymas, tad suvokiau, jog turiu pati sau susikurti darbo vietą.“
Preiloje įrengė namus, kuriuose gali apsistoti žmonės
Įkurti namai Preiloje Ingai kurį laiką buvo tik galimybė gauti priedą prie algos, kad galėtų ramiai ir gražiai gyventi. Tačiau netekus nuolatinio darbo, moteris rimtai griebė vadeles į savo rankas.
„Pati užaugau Nidoje – mano močiutė ten gyveno, o senelis Preiloje. Tiek mama, tiek močiutė priimdavo poilsiautojus, – prisimena I.Jagminaitė. – Nidoje augti buvo rojus – laksčiau miškais, pamariu, pajūriu, bet kai nuvažiuodavau į Preilą, atrodydavo, kad ten labai nyku. Tylu, ramu, nieko nevyksta... Tuo metu dar nesupratau, kokia tai vertybė.“
Kokia Preila brangi, Inga suprato tada, kai jos mama paveldėjo tėčio namą ant Kuršių marių kranto.
„Ten pradėjo važiuoti žmonės, kurie džiaugdavosi, jausdavosi laimingi. Aš tuo metu buvau jauna, žiūrėdavau į juos ir man nesusivesdavo galai. Galiausiai ėmiau suprasti, kad jie atvažiuoja iš didmiesčio šurmulio pabūti Preiloje, žiūrėti į marias bei klausyti žuvėdrų. Suvokiau, kokia tai vertė“, – teigia I.Jagminaitė.
Kadangi apgyvendinimo paslaugomis užsiėmė tiek Ingos močiutė, tiek mama, toks verslas moteriai jau nebuvo naujas. Nuo vaikystės Inga mamai vis pasiūlydavo kokių idėjų, o ši dukrai atsakydavo paprastai – kai turės savo, galės daryti taip, kaip nori.
„Tuo metu padėdavau mamai: tvarkydavau rezervacijas, ieškodavau klientų, kūriau reklamas, fotografavau. Pradėjusi kurti savo „Preilos namus“, jau turėjau aiškią viziją, ko noriu ir ką galiu pasiūlyti svečiams.
Kai jau turėjau savo namuką, kone išprotėjau. Labai norėjau, kad mano svečiai pailsėtų kokybiškai, komfortiškai, todėl negailėjau pinigų įrengimui, – tikina I.Jagminaitė. – Tačiau kartu vis galvojau, kaip padaryti, kad su rugsėjo pradžia viskas nepasibaigtų. Pavyzdžiui, rudenį jau turėjau užsakytą visą ateinančią vasarą, bet ką daryti, jog išgyvenčiau ne sezono metu?“
Vis galvojau, kaip padaryti, kad su rugsėjo pradžia viskas nepasibaigtų.
Kaip pasakoja Inga, žmonės ilgą laiką buvo įsitikinę, kad šaltuoju metų laiku Neringoje nėra ko veikti. Galvodama, kaip tuo metu pritraukti lankytojus, moteris už gimusią idėją savotiškai gali padėkoti pandemijai.
„Per pandemiją žmonės daug dirbo, visą laiką buvo namie, jautė stresą, įtampą. Tuomet sugalvojau pasiūlyti pabėgimą į Preilą, darbostogas. Pamažu žmonės pradėjo atvažiuoti. Jie paskambindavo ir atvirai pasakydavo, kad taip daugiau nebegali ir nori porai savaičių atvažiuoti. Svečiai atvyksta, kai yra pavargę, trokšta pailsėti bei pabūti ramybėje“, – sako I.Jagminaitė.
Pailsėti atvažiavę žmonės Preiloje randa nediduką namelį, kuriame, pasak Ingos, yra viskas, ko reikia komfortiškam poilsiui.
„Pirmame aukšte yra virtuvėle, poilsio zona, terasa su vaizdu į pušyną. Antrame aukšte turime du atskirus miegamuosius ir vonią“, – vardija I.Jagminaitė.
Preilai šaltuoju sezonu ėmus sulaukti daugiau žmonių, šiek tiek pagyvėjo ir pati gyvenvietė, kurioje iš pradžių, anot Ingos, nebuvo jokios kavinukės ar parduotuvės.
„Šiemet jau atsirado mažytė parduotuvėlė, kuri savaitgaliais kepa picas. O anksčiau galėdavau eiti pamariu ir nesutikdavau nė vieno žmogaus“, – šypsosi I.Jagminaitė.
Išmoko įveikti jaučiamas baimes
Inga prisimena, kad pirmieji mėnesiai kėlė daug baimių, kadangi moteris nuolat nuogąstavo, kas jos laukia ne sezono metu, o tai vedė link klausimų, ar užteks pinigų susimokėti mokesčius ir ar pavyks išgyventi.
„Kai nusprendžiau vystyti verslą, manęs daug kas klausė, ar neieškosiu darbo. Kai atsakydavau neigiamai, manęs teiraudavosi, ką tuomet visą dieną veiksiu. Iš tiesų esu atsakinga už viską: rūpinuosi tiekimu, statybomis, klientų aptarnavimu, tvarkymu, buhalterija, socialiniais tinklais. Dirbu 24 valandas per parą visą savaitę, nes klientai skambina ir naktį.
Vis dėlto galiausiai supratau, kad jeigu bandysiu, man negali nepasisekti. Nors galbūt nelabai kas tikėjo, jog „Preilos namai“ gali būti pastovus verslas“, – neslepia I.Jagminaitė.
Šiandien Inga jau nebejaučia jokios baimės ir nenuogąstauja, kaip reikės išgyventi šaltąjį periodą. Už tai moteris yra dėkinga savo lojaliems klientams, kuriais ji itin rūpinasi, o šie Ingai leidžia jaustis ramesnei.
„Baimių buvo daug, bet kiekvieną kartą, kai jas nugalėdavau, pajausdavau pasitenkinimą, malonumą. Taip mažiau bijai kito iššūkio, – tikina I.Jagminaitė. – Žinau, kad žmonės pamažu atranda Preilą ne sezono metu, nors ne visi supranta, ką ten tokiu laikotarpiu veikti. Tačiau aš patariu, ką galima pamatyti, išbandyti, kur nueiti.“
Baimių buvo daug, bet kiekvieną kartą, kai jas nugalėdavau, pajausdavau pasitenkinimą.
Inga neslepia, jog didžiausias iššūkis visu šiuo laikotarpiu jai buvo jausta baimė, kad turint tokį verslą, nepavyks pragyventi.
„Vasarą čia rojus – norinčių tiek, kad galėčiau turėti kelis namus, tačiau ne sezono metu jaučiau daug nežinios“, – pripažįsta I.Jagminaitė.
Šiandien sėkmingai savo verslą Preiloje valdanti ir baimių atsikračiusi Inga didžiuojasi išmokusi dvi itin svarbias pamokas.
„Pirmiausia, vis mokausi ko nors naujo, gilinu žinias. Antra, išmokau lipti per savo baimės, kadangi jos yra tik mano galvoje“, – šypsosi I.Jagminaitė.
