Nežinoma kryptimi
Tamplierių lobis – vienas paslaptingiausių istorijoje. Anot istorijos šaltinių, ordinas, pasivadinęs Neturtingaisiais riteriais Kristuje, Jeruzalėje įsikūrė 1118 metais. Jį sudarė devyni prancūzų riteriai. Jeruzalės karalius Boldvinas II apgyvendino juos karaliaus Saliamono šventyklos teritorijoje. Iš čia ir kilo Tamplierių (pranc. temple –„šventykla“) ordino pavadinimas.
Anot legendos, net popiežiaus pripažinti kariai pasižymėjo neįtikėtina narsa ir garbingumu, dalyvavo Kryžiaus žygiuose ir už tai iš dėkingų Europos monarchų įgijo didžiulius turtus. Po kelių šimtų metų ordinas, kurio galybė augo, persikėlė į Paryžių. Jis buvo toks turtingas, kad iš riterių pinigus skolinosi įtakingiausi žemyno valdovai.
Karių nuolankumas taip pat paskatino kalbas, kad tai galbūt buvo ne tik paprastas auksas, bet ir Šventasis Gralis ar net slapti krikščionių dokumentai.
Skolininkų sąraše atsidūrė ir Prancūzijos karalius Pilypas Gražusis. Negalėdamas išsimokėti, valdovas nusprendė ordiną sunaikinti. Apkaltinti erezijų skelbimu,
Prancūzijos tamplieriai 1307 m. buvo suimti. Įdomu tai, kad narsa pasižymėjusio ordino nariai nesipriešino. Istorikai spėja, kad taip greičiausiai buvo sudarytos sąlygos iš rūmų išvežti didžiulius turtus. Jie, manoma, buvo pakrauti į laivus ir išplukdyti nežinoma kryptimi.
Karių nuolankumas taip pat paskatino kalbas, kad tai galbūt buvo ne tik paprastas auksas, bet ir Šventasis Gralis ar net slapti krikščionių dokumentai. Šių turtų iki šiol niekas nerado, tačiau tyrinėtojai mano, kad jie yra paslėpti Škotijoje, o vėliau galbūt išvežti į Kanadą. Taip pat spėjama, kad tikrąją jų buvimo vietą žino keli iki šiol išlikusio ir slaptai susitikinėjančio ordino nariai.
Prakeiktas gintaras
Mačiusieji tikrąjį Gintaro kambarį sakydavo, kad tai aštuntasis pasaulio stebuklas. Jam pastatyti buvo sunaudota apie 5 450 kg gintaro. Tad nieko nuostabaus, kad jis iki šiol yra vienas ieškomiausių dingusių lobių.
Pasakojama, kad iš gintaro plokštelių, aukso ir veidrodžių kambarys buvo sukurtas XVIII amžiaus pradžioje pirmajam Prūsijos karaliui Frydrichui I. 1716-aisiais jis buvo perleistas Rusijos imperijos žinion ir kaip dovana atiteko Petrui Didžiajam, kuris jį parsivežė į Sankt Peterburgą.
Yra paskaičiuota, kad šio kambario vertė atviroje rinkoje galėtų siekti 170 mln. JAV dolerių, o gal net ir daugiau.
Iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos dėl savo unikalumo ir didžiulės vertės kambarys buvo labai vertinamas rusų aukštuomenės. Deja, 1941-aisiais kambarį surado ir išmontavo vokiečių kariai. Manoma, kad jis buvo nugabentas į Karaliaučiaus pilį, kur 1944 metais, antpuolio metu, kartu su miesteliu ir pilimi visiškai sunaikintas. Visgi sklando legenda, kad jis nepražuvo, o kartu su kitais nacių turtais buvo išplukdytas ir paslėptas. Nors spaudoje jau ne kartą buvo pasirodę pranešimų, neva lobių ieškotojai surado Gintaro kambarį, jo vieta iki šiol nėra viešai žinoma.
Negana to, spėjama, kad šis lobis yra prakeiktas, nes visi, kurie tikino jį radę, netikėtai keistomis aplinkybėmis mirė. Yra paskaičiuota, kad šio kambario vertė atviroje rinkoje galėtų siekti 170 mln. JAV dolerių, o gal net ir daugiau.
Saugomas vandenų
1511 metais per audrą vandenyno gelmių pasiglemžtas portugalų laivas „Jūrų gėlė“ (port. „Flor do Mar“) – turbūt ieškomiausias kada nors sudužęs laivas. Ieškoma jo ne veltui. Manoma, kad lemtingąją naktį jo denyje buvo daugiau nei 60 tonų aukso, daugiau nei 20 skrynių deimantų, smaragdų, rubinų ir safyrų...
Vietos indėnai chibarai atlikdavo neįprastas religines apeigas. Jų metu genties vadas būdavo ištepamas vėžlio taukais arba sakais ir apibarstomas aukso dulkėmis.
Laivas „Jūrų gėlė“ buvo pastatytas 1502 metais ir patikėtas Vasco da Gamos – garsaus portugalų keliautojo ir atradėjo, kuris pirmasis Indiją pasiekė vandens keliais, – pusbroliui Estêvão. Įtrauktas į šalies rengiamus mūšius ir dalyvavęs užgrobiant ir apiplėšiant senovės Malakos karalystę (dabartinė Malaizija), laivas buvo pakrautas grobiu ir drauge su kitais išplukdytas į Portugaliją.
Taip pat skaitykite: Medicinos įdomybės: vaistai, išgelbėję žmoniją
Matyt, jis buvo išlydėtas su daugybe prakeiksmų, nes toli nuplaukti nepavyko. Stiprios audros nublokštas ant rifų, lūžo pusiau ir su visais turtais ir daugeliu įgulos narių nugrimzdo į šaltas bangas šiaurinėje Sumatros pakrantėje. Pasak istorikų, tai buvo pats didžiausias kada nors portugalų gabentas lobis šalies laivyno istorijoje. Nors įvykis paremtas faktais, tikslios laivo sudužimo vietos iki šiol nustatyti nepavyko.
Dėl to, aiškinama, yra kalti tuo metu buvę gana netikslūs žemėlapiai. Kad ir kaip būtų, lobių medžiotojai yra įsitikinę, kad šį turtą, kurio vertė galėtų siekti 3 milijardus JAV dolerių, vieną dieną tikrai pavyks surasti.
Pradingęs miestas
Kas gi nežino istorijos apie paslaptingąją, aukso kupiną Eldorado šalį, pradingusią kažkur Pietų Afrikos tropikų miškuose, kurios taip ilgai ir nesėkmingai ieškojo europiečiai. Iš tiesų tai legenda apie aukso dulkėmis išpuoštą auksinį žmogų (isp. el dorado) iš nežinomos turtingos žemės.
Ilgus metus šios vietovės ir jos turtų paieškas rengę ispanai tikėjo, kad šalis įsikūrusi Kundinamarkoje (Bogotos sritis, Kolumbija). Mat čia vietos indėnai chibarai atlikdavo neįprastas religines apeigas. Jų metu genties vadas būdavo ištepamas vėžlio taukais arba sakais ir apibarstomas aukso dulkėmis. Taip pasipuošęs ir palydėtas šokiais ir dainomis, vadas plaukdavo į Gvatavitos ežero vidurį ir ten į vandenį sumesdavo auksą ir brangakmenius – auką dievams.
Šį kraštą 1537 metais po ilgų bandymų pirmajam pavyko pasiekti ispanui Gonzalo Jiménezui de Quesadai. Išžudęs daugybę nekaltų žmonių ir užkariavęs Bogotą, keliautojas rado aukso ir brangakmenių, tačiau toli gražu ne tiek, kiek įsivaizdavo. Legenda pasakoja, kad vietos gyventojai, gelbėdamiesi patys ir saugodami turtus, iki ateinant užgrobėjui susirinko daiktus ir patraukė ieškoti naujos gyvenamosios vietos kažkur į pietų Brazilijoje nusidriekusius atogrąžų miškus. Kur jie tiksliai apsistojo, niekas iki šiol negali pasakyti.
Aišku viena – visais amžiais atsirasdavo drąsuolių, kurie nesėkmingai keliaudavo šios šalies ieškoti. Ir štai prieš šešetą metų darytos palydovinės nuotraukos parodė, kad Brazilijos Bokos do Akrės regione kadaise būta didelių gyvenviečių. Tai archeologus ir istorikus privertė iš naujo permąstyti Eldorado šalies legendą.
Dykumos turtai
Legendos apie įspūdingus dingusius turtus mus pasiekia ne tik iš tūkstantmečio pradžios, bet ir iš praėjusio amžiaus. Viena tokių yra apie milijonieriaus Leono Trabuco auksą. Niūriais Didžiosios depresijos metais daugelis skurdo ir meldė geresnių laikų, tačiau kiti bet kokia kaina stengėsi iš susidariusios ekonominės padėties pralobti. Toks gobšuolis nedorėlis buvo ir šios istorijos herojus.
Taip pat skaitykite: Ko ir kodėl vyrai mums niekada neprisipažins
Krizei vis labiau įsisiūbuojant ir krintant dolerio kainai, L. Trabuco su nekantrumu laukė, kol aukso kaina šoktels iki nematytų aukštumų. Milijonierius tikėjo, kad tuo metu ėmęs pardavinėti brangųjį metalą, taptų neįtikėtinai turtingas. Tačiau, kad turėtum ką parduoti, reikia sukaupti. Taip istorijos herojus su partneriais visais įmanomais būdais pradėjo auksą supirkinėti ir paslapčia skraidyti į Naujosios Meksikos dykumą.
Manoma, kad karštame smėlyje prieglobstį rado kone 16 tonų aukso. Tačiau milijonieriaus planas žlugo dėl priimto aukso įstatymo, kuriuo buvo draudžiama kaupti auksą. Taigi, investavęs daugybę pinigų, brangiojo metalo L. Trabuco nebegalėjo parduoti. Kaip ir kiti lobiai, šis, manoma, taip pat yra prakeiktas. Mat jį superkant per penkerius metus mirė trys milijonieriaus partneriai. Galiausiai amžinybėn iškeliavo ir jis pats, lobių vietos paslaptį nusinešęs kartu su savimi į kapus.
