Mūsų butas nepaveldėtas ir ne už čekius privatizuotas. Sūriu prakaitu uždirbtas. Nors už prakaitą daug nemoka, išėjo trys kambariai su virtuve, tamsiu kambariuku ir ketvirčio amžiaus skola bankui.
Kadangi butas ne guminis, maždaug po valandos jaučiuosi atsirėmęs į visas jo kertes. Prie kiekvieno lango pastovėjau po du kartus. Sėdėdamas tualete perskaičiau tris moteriškus žurnalus.
Eilinį kartą užėjęs į virtuvę, susidomiu žmonos veikla. Kaip ir vakar, ji įnikusi į telefoną, tik šiandien įsijungusi mikrofoną su kažkuo kalbasi. Galiu prisiekti savo sveika kairiąja ausimi, paskutiniai žodžiai, nuaidėję iš garsiakalbio, buvo: „Ir kodėl tu su juo nesiskiri?“
„Ir kodėl gi tu su juo nesiskiri? – pakartoju žmonai nuo virtuvės durų. Saulė užtemsta (atsiprašau, nepristačiau anksčiau, Saulė – tai mano brangiausioji žmona) krūpteli, pakelia akis ir atrėžia:
„Netrukdyk, kalbuosi su Maryte!“ – bet baigia pokalbį ir nuspaudžia ragelį.
„Ir su kuo gi tau reikia skirtis?“ – pakartoju pakilesniu tonu, kol kalba nenusisuko. Mūsų šeimoje dažnai taip būna, kalbam viens kitam į veidą, net seilės tyška, o kai jau reiktų kažkam nusisukti ir nusileisti, tai dažniausiai nusisuka kalba.
„Su kuo, su kuo? Su telefonu! – atsako žmona. – Po to kai išmaudei kompiuterį, tai vienintelė man likusi veikianti darbo priemonė.“
„Darbo priemonė?“
„Taip, man nuotolinis darbas, jeigu ką...“
„Ir ką gi tu dirbi?“
„Matai, yra visokių darbų, kurių nebuvo laiko nudirbti. Dabar, karantino metu bus galima į juos įsigilinti...“
„Aha, girdėjau, su Maryte visą valandą aptarinėjote masažo kainas viešbutyje, kuriame buvai praėjusią savaitę.“
„Masažo kainas? Taip, o kas čia tokio? Marytė – gi įmonės buhalterė. Ką tu čia supranti, pats bedarbis būdamas...“
***
Po pietų su reikalais ir su telefonu Saulė išsliūkina iš buto, ir užrakina duris abiem spynomis. Ne, ne nuo viruso. Tą antrą spyną kadaise aš pats įtaisiau, ir ji rakinama tik iš lauko. Aiškiai girdžiu, kaip spragteli triukšmingas jos užraktas, ir puolu prie durų:
„Atrakink, aš gi niekur niekur neisiu!“
Štai kur tikroji saviizoliacija – kai tave užrakina savi! Kurį laiką beldžiu į duris iš vidaus, bet liftas nuvažiuoja žemyn. Lekiu į balkoną, bet lauke žmona taip ir nepasirodo. Jei iš laiptinės neišėjo, vadinasi, nuotoliniu būdu dirbs pas kaimynę. Jau beveik nutuokiu pas kurią, bet savo prognozes galiu išsakyti tik radiatoriui.
Popietę praleidžiu dar kartą tikrindamas slėptuves, nors puikiai žinau, kad jose nieko nėra. Tada man šauna į galvą geniali mintis: „Tai gal žmona nuo manęs ką nors pasidėjo?“
Imu versti kertes, kur pats niekad nieko nieko nesu slėpęs. Išverčiu pačias netikėčiausias vietas – bergždžiai.
„Ot laikai atėjo – namuose ne tik kad dezinfekanto, bet ir nė lašo alkoholio nėra.“
***
Pasibaigus darbo laikui, grįžta ir brangiausioji, tebelaikydama rankose telefoną. Prognozės pasitvirtina – iš tolo raudonuoja naujasis manikiūras, mat senasis per masažus komandiruotėje buvo gerokai nusitrynęs. Mačiau vakar, kai laikė rankose šluotą.
„Ačiū, kad tvarkai namuuuus, branguuuusis!“ – čiulba ji viliojamai, užtikusi mane besikuičiantį po tamsųjį „uošvės kambariuką“.
„Tai, kad aš dar nesutvarkiau...“
„Taiiii, sutvarkyyyysi,“ – Saulė pasukioja man prieš akis savo lakuotus nagus, ir pirmąkart po komandiruotės apdovanoja bučiniu...
Šis dienoraštis – grožinis kūrinys. Visi įvykiai ir veikėjai yra išgalvoti. Tęsinys – vakarais 20 val.
