Dino karantino dienoraštis: VI diena. Pilietinė iniciatyva

Nepaisant šių smulkių trikdžių, susirinko visas laiptinės aktyvas, kaip tik 5 asmenys: mūsų aktyvo pirmininkas, energingiausias bendruomenės telkėjas Mindaugas, Vacys ir Stasys, Benas ir aš, Dinas.

Laikydamasis centrinės valdžios nurodymų susirinkimą paskelbiau lauke, namo kieme. Kad vietinei valdžiai būtų lengviau kontroliuoti tėvų nekontroliuojamus vaikus, užimame jų žaidimų aikštelę. Kaip liepta iš televizoriaus, sutariame, kad užtruksime ne ilgiau kaip 15 minučių. Sutūpiame šalia vaikiškos karuselės, 2 m atstumu vienas nuo kito. Kalbame visi paeiliui, mikrofoną padėdami ant karuselės ir pasukdami laikrodžio kryptimi.

***

Pora diskusijų ratų prasisuka gana sklandžiai – esame patyrusi debatų komanda. Bet pirmam mikrofonui dar nespėjus išsikrauti, į mūsų forumą pabando įsiveržti šeštasis dalyvis. Jam nereikia net nusiimti veido kaukės, kad iš tolo atpažintume, kas jis. Ir taip aišku iš nešamų krepšių – viename jų mažiausiai pintinė bulvių, kitame – antra tiek burokų ir morkų.

Vakar, laimės ir žmonos apsikabinimų apsvaigintas, visai pamiršau, kad kaimynas Antanas šeštadieniais reguliariai aplanko ūkininkų turgelį ir šio įpročio jis neatsisakys jokiomis karantino sąlygomis. Tad plakate neapdairiai paskelbiau visiškai netinkamą mūsų bendruomenės susirinkimo laiką.

Vis tiek Antanas išdygsta iš už namo kampo taip netikėtai, kad Stasiui iš rankų iškrenta mikrofonas.

„Antanai, traukitės! – šaukiame solidariai. – Mums šeštas nereikalingas. Pažeisite įstatymą! Mes čia steigiame pilietinę iniciatyvą. Sugadinsite bendruomenės susirinkimą!“

Antanas stabteli saugiu atstumu, nusiima kaukę. Kurį laiką šnopuoja, kad atgautų kvapą ir neprataria nė žodžio. Mes visi sustingstame.

„Pilietinė iniciatyva, sakote? O ar žinote, kad tik šiandien iš užsienio parskrido Kalvaičiai?“

„Kaip tai parskrido?“ – klausia Vacys, lyg tie Kalvaičiai būtų kokie varnėnai.

„Užsakomuoju reisu!.. Iš užkrėstų teritorijų...“

„Tik dabar? Taigi, jau visą savaitę – karantinas“ – konstatuoja Mindaugas.

„Tik dabar. Ir susikraustė jie į savo aštuntą aukštą su vaikais, visais lagaminais ir netgi šunimi... – tęsia Antanas. - Jei norite imtis iniciatyvos, vyrai, reikia išdezinfekuoti laiptinę.“

***

Kai taip, tai mes jam „amžini girtuokliai, putros bliūdai, pelų maišai“, o kai jau reikia reikia talkos ir tvirtų mūsų darbo rankų, tada jau mes – „vyrai“. Nesueis.

„Eik pats ir valyk!“ – išdidžiai atšauna Benas.

„Mano amžius toks, kad aš nepajėgsiu vienas visų devynių aukštų... Ir jūs čia gyvenate! Kas bus kai tokie jauni sveiki vyrai susirgs?“

Nepajėgs jis mat. Kasdien sportuoja iki parduotuvės, po kilometrą su svoriais pareina, o jau skudurėlį palaikyti – tai nėra jėgų.

„O tai kuo dezinfekuosime? Skysčio tai nėra!“ - klausia Mindaugas ir akimis palydi nuvirtusį mikrofoną, iš kurio ant žemės ištekėję paskutiniai gurkšniai.

„Priemonių aš turiu, duosiu. Prisipirkau prieš mėnesį, kai jūs Vasario 16-osios proga pilietinę iniciatyvą – va ten – po alyvų krūmu steigėte”, – rodo ranka Antanas į vienintelę užuovėją šiame mikrorajone.

Jo žodžius palydi garsas, panašus į ožių mykimą ir pradurtos padangos šniokštimą. Čia ne jis, čia – mes. Antanas atsidūsta, užsideda kaukę, paima krepšius ir lėtai nupėdina prie laiptinės. Prie durų atsisuka į mus:

„Ir dar. Jums, Stasy, Vacy ir Benai, anuliuosiu visą skolą. Ir jums, Dinai ir Mindaugai, po 10 eurų nubrauksiu“, – ir dingsta tarpduryje.

***

Kurį laiką suglumę dairomės vienas į kitą. Suprantame, kad bendruomenės susirinkimas baigtas. Daugiau pilietinių iniciatyvų nėra. Paskui tylėdami einame į laiptinę ir spaudžiame Antano durų skambutį. Visą popietę nuodugniai šveičiame laiptinę.

Šis dienoraštis – grožinis kūrinys. Visi įvykiai ir veikėjai yra išgalvoti. Tęsinys – vakarais 20 val.