Šiandien tradiciškai nutariau gaminti kiaušinienę, bet dėl pasaulyje sutrikusių tiekimo grandinių kiaušiniai mūsų šaldytuvo nepasiekė. Tada nuprendžiu padaryti bent sumuštinius, bet po žmonos grįžimo iš komandiruotės per savaitę niekas taip ir nepasirūpino šviežia duona bei sviestu. Tuščiame šaldytuve mėtėsi tik apvytęs virtos dešros gabaliukas, tai papjausčiau ją, dekoravau svogūnu, ir patiekiau prie kavos.
Pusryčiai buvo neįtikėtinai trumpi. „Nuo meilės iki neapykantos – vos vienas žingsnis“, - mąsčiau, valydamas kavos tirščius nuo veido, o žmona tuo tarpu perėjo prie antrojo sekmadienio ritualo. Paprastai po ilgųjų pusryčių ji išeidavo į bažnyčią. Iki koronaviruso eros septintą dieną Dievas ilsėdavosi, o bažnyčios dirbdavo. Dabar viskas atvirkščiai. Bet Saulei tai nė motais. Pasičiupusi po ranka pasitaikiusias priemones, šviežią žurnalo numerį ir pakelį lauktuvių iš komandiruotės, išbėgo nuotoliniu būdu melstis pas kaimynę.
* * *
Trečiasis ritualas – po mišių išeiti pasivaikščioti į gamtą. Anoje eroje prieš virusą sekmadienio popietes praleisdavome miesto parke. Bent ši tradicija turėtų išlikti.
Kaip jau minėjau, man santuoka ir šeima svarbiausia. Pralaukęs Sumos laiką, pabeldžiu visoms trims kaimynėms, pas kurias galėjo būti laikomos mišios. Visos trys mano žmonos išsigina ir dar su manim bendraudamos prisidaro naujų nuodėmių, nors panašu, kad ir už ankstesnius griekus dar nebuvo išpažinties.
Galiausiai atsidūriau prie Beno buto durų:
„Benai, traukiam į gamtą?“
„O kurgi eisim?“
„Į parką!“
Tiesa, turiu pasakyti, Benui vakar kiek nepasisekė. Paslydęs plaunamoje laiptinėje, kur mes tikrai negailėjome Antano parūpintų priemonių, jis pusę aukšto nučiuožė be slidžių. Lygiai vieną laiptų aikštelę. Apsiėjo be gipso, bet apie vakarykštį jo pilietiškumą byloja smulkių betono nelygumų išartas žandas.
„Klausyk, kaip aš čia toks į parką eisiu?“
„O tau nuo kada čia išorinis grožis parūpo?“ – klausimas į klausimą.
„Vis tiek, ne faina kažkaip...“
„O tu į mane pažiūrėk“, – rodau jam savo kairę akį. Mėlynė jau pageltonavusi, tad rodant mano paakį vaikams galima dėstyti pamoką apie spalvų spektrą. Vietoje vaivorykštės.
„Aš visą savaitę taip vaikštau. Kas gi tave parke pamatys? Karantinas, visi namie sėdi. Nieko nesutiksim“.
* * *
Parke, galima sakyti, iš tiesų nieko nesutikom. Nei Vacio, nei Stasio, nei Mindaugo. Nei Antano. Užtat su visais kitais iš savo laiptinės teko pasilabinti. Ir iš gretimos laiptinės. Sutikome ir iš matymo pažįstamų, ir dar kokius 500 mums visai nepažįstamų. Bet žmonės sąmoningi. Ypač tie, nepažįstami. Pamatę mus lėtai einančius tako viduriu, traukiasi net ne dviejų, o 5–10 m atstumu ir atsargiai apeina ratu.
O centrinėje parko erdvėje – žmonių potvynis. Kaip partijos sąskrydyje. Kaip vasaros festivalyje. Pakrapštau traumuotą ausį: gal iš tiesų estradoje vyksta koncertas? Ant pievutės – tikras laisvės piknikas. Beno akys pasrūva krauju:
„Klausyk, aš ne tam tris valandas laiptinę ploviau...“
„Ir aš...“
„Ne tam rankas iki alkūnių mirkiau...“
„Ir aš...“
„Ne tam Antano pamokslų klausiausi...“
„Ir aš...“
„Ne tam savo sveikata rizikavau...“
„Ir aš...“
Benas piktai nužvelgia mane ir tęsia:
„Ne tam nuo laiptų nusiverčiau...“
Neturiu ką pridurti. Aš savo mėlynes atskirai užsidirbau.
Be žodžių suprantam vienas kitą. Reikia pamokyti tuos išdykėlius drausmės ir sąmoningumo. Pirmiausia einam prie pikniką surengusių supertėvelių. Jie kažkaip savotiškai traktuoja karantino reikalavimus – susirinkę gal penkios šeimos, švenčia vaikų gimtadienį. Vos pritupiam kartu su jubiliatu torto žvakutes užpūsti, o tie jau vynioja antklodes ir kyla nuo pievelės kaip pabaidyti balandžiai.
Paskui atsisukame į besibūriuojančius ant tako žmones. Vos spėjame rankas ištiesti pasisveikinti, o minia jau skyla į valdžios reikalaujamo dydžio būrelius po 5, vėliau po 2, ir tam nereikia nei sveikatos ministro aiškinimų.
Sėkmės padrąsinti, prisėdame ant suoliukų, kur nutūpęs bobučių desantas, matyt, vyksta dar vienos nuotolinės mišios. Nespėjam nei susipažinti, o moteriškės jau žegnojasi pačios, peržegnoja mus, ir kaip jaunos panelės striksi link namų. Benas dar apverčia savo kepurę, ir pavymui pabando surinkti aukų būsimai pilietinei iniciatyvai, bet jau per vėlu.
Vietoje varpų gausmo pasigirsta sirenos. Parko taku atvažiuoja policijos autobusiukas. Sustoja tiesiai prie mūsų, prasiveria langas.
„Kaip gerai, pareigūnai, padėsite tvarką palaikyti. Mes čia žmones konsultuojam, kaip reikia karantino laikytis“,– aš tai jau žinau, geriausia gynyba – puolimas.
Kurį laiką pareigūnas iš vidaus žiūri į mane, o aš į jį. Galiausiai jis nusišypso:
„O! Kaip laikosi Majoras Forsas?“ – paklausia, ir aš atpažįstu savo antrosios dienos herojų.
* * *
Policininkas net nesibara ir nepriekaištauja. Priešingai, apžvelgia parką ir padėkoja:
„Šaunuoliai! Skiriu jus atsakingais už šį parką. Jei kas – skambinkite!“ – ir pro langą paduoda savo vizitinę kortelę. Tik per petį nepaploja. Tokie, matyt, valdžios reikalavimai.
Šis dienoraštis – grožinis kūrinys. Visi įvykiai ir veikėjai yra išgalvoti. Tęsinys – vakarais 20 val.
