Čia mane iš svajonių prižadina skausmas po šonkauliais – Benas niuksi mane iš alkūnės. Jo poreikiai kur kas žemiškesni – be kaukės į parką neis. Tuoj sumoju: kur negali valstybinės įstaigos, padės privatus sektorius.
Beldžiame Antanui į duris. Neskambiname, bet beldžiame. Taip solidžiau.
„Antanai, mus policija paskyrė atsakingais už parką.“
„Policija? Už parką?“ – Antanas, matyt, dar neprabudęs.
„Taip mes dabar savanoriai...“
„Savanoriai?“
„Taip. Bet priemonių tai nedavė. Sakei, tu čia neblogai apsirūpinęs, galėtum padėti policijos rėmėjams...“
Antanas krapšto pakaušį – bunda.
„Už parką? Tai jums vienkartinės priemonės nepadės...“ – susipranta pagaliau.
„Taip, reiktų rimtų apsaugos priemonių...“ – drąsina jį Benas.
„Kad apsaugotų iš išorės ir iš vidaus...“ – pritariu.
„Nes, kai tokie jauni vyrai, kaip mes, susirgsim...“ – tęsia Benas.
„Tai kas tada laiptinę dezinfekuos?..“ – užbaigiu aš.
Antanas visai prabunda:
„Gerai. Eime, turėsit man padėti...“ – ir nusiveda mus į galinį kambarį, kuriame tvyro prieblanda.
Tas kambarys – net ne kambarys, o visas valstybės rezervo fondas. Pilnas pačių įvairiausių atsargų ir priemonių. Antanas pastebi mūsų susižavėjimą:
„Čia, vyrai, daug kas dar nuo Sausio 13-osios užsilikę... Žinojau, kad prireiks!“
Prie sienos stovi skrynia. Ne visai skrynia, o tokia metalu kaustyta dėžė.
„Nukelkit dangtį!“ – įsako Antanas.
Dangtis sunkus. Atidarom, o ten – tikrų tikriausia karo amunicija. Antanas pasirausia po jos turinį ir paduoda mums dvi dujokaukes. Nenaudotas.
„Jei jau dirbsite lauko sąlygomis, manau, jums reikia ir šitų“, – dar giliau pasirausęs ištraukia du paketus.
Juos praskleidę išvyniojam guminius lietpalčius.
„Per šitą kambarį išsiskyriau su žmona...“ – senukas pradeda grimzti į prisiminimus, bet mes tam visai neturim laiko.
„Ačiū, kaimyne, ačiū! O kaip su dezinfekcija? Būt gerai ko nors apčiuopiamo...” – diplomatiškai bandau užvesti ant kelio.
„Iš lauko jau būsim puikiai apsaugoti, o kaip iš vidaus?“ – mykia Benas.
„Savigynai, taip sakant?“ – užbaigiu mintį.
„Savigynai? Va, kampe stovi pora laužtuvų. Jei norite, paimkite...“
„Mėgsti humorą, kaimyne...“ – bandau paspausti kaimyną. Tas atbulas atbulas – šast – atsisėda į amunicijos dėžę.
„Aaaa... Tas atsargas... Tas atsargas aš jums atidaviau šeštadienį. Daugiau nėra...“ – teisinasi.
„Kasdien eini į parduotuvę, o TŲ atsargų nėra? Prastai sudarai pirkinių krepšelį...“ – bando moralizuoti Benas.
„Tada paskolink po 10 eurų, mes patys apsirūpinsim...“ – užbaigiu derybas.
Gavę savo greituosius kreditus, paliekam jį sėdintį savo skrynioje.
* * *
Laiptinėje užsidedam dujokaukes ir neriam į lietpalčius. Kažkaip nepatogu, jei patruliai viešoje vietoje čiupinės vienas kitą ir pasirodys netvarkingomis uniformomis. 15 minučių skiriame kvėpavimo pratimams ir lengvai treniruotei. Praeiviai mūsų nesišalina ir nesibaido. Pravažiuojantys vairuotojai pypsi ir sveikina mus kaip jaunavedžius. Būrelis paauglių sustoja ir paprašo pasidaryti asmenukę:
„Kaip cool! Kiečiausia nuotrauka per visą karantiną!“ – komentuoja nueidami.
Net pyplys iš sportinio vežimėlio pirštu rodo į mus ir kažką klausia mamytės, o ta juokiasi pilna burna. Užeinam į bazę trūkstamų atsargų. Vos mus pamačiusi, kasininkė nusiplėšia nuo veido kaukę ir šaukia per visą salę:
„ Onute! Maryte! Ateikit pažiūrėti!“
O mums niekur nereikia žiūrėti. Savo lentyną rastume ir užsimerkę. Parduotuvės darbuotojų stebimi sukame prie kasos.
„Asmens dokumentą!“ – staiga surimtėjusi pareikalauja kasininkė. Kolegės prunkščia.
„Neturim!“
„Tada jums teks nusiimti kaukę!“
„Nė už ką! Mes atsakingi!“
„Kas čia jus žino! Gal kokie persirengę nepilnamečiai?“ garsiai smaginasi kasininkė.
„Ką jūs, ponia!“ – bandau atsakyti kuo mandagiau, bet balsas iš po dujokaukės laibas kaip dar nemutavusio dvylikamečio.
Pasirodo apsauginis. Jis irgi be kaukės, ir aš jį atpažįstu.
„Nusiimk!“ – skubiai šaukiu Benui ir nusiplėšiu kaukę.
* * *
Popietę leidžiame parke po estrada ir bandome morališkai atsigauti. Be kaukių. Ministras teisus – kaukės šioje situacijoje nepadeda.
Šis dienoraštis – grožinis kūrinys. Visi įvykiai ir veikėjai yra išgalvoti. Tęsinys – vakarais 20 val.
