Panašiame uošvė kopūstus dėdavo. Kaip puodas galėtų būti emaliuotas, bet šitas kibiras tamsiai žalias. Kas keisčiausia, indas su dangčiu, bet tas dangtis sandariai uždarytas, o ant viršaus kaip buliui į nosį įvertas žiedas.
Išsinešame jį iš po balkono į šviesą. Ant šonų matosi keisti užrašai ir ženklai.
„Ką tu čia atitempei?“ – klausiu.
„Nežinau, gal konservai? Daugiau nieko sunkaus nebuvo...“ – gūžčioja pečiais Benas.
Ką jis supranta, armijoje netarnavęs. Į sovietinę jau nespėjo, o į lietuvišką neėmė. Per greitai du vaikus susikrapštė.
„Gerai, konservų žinove! Imame šitą puodą ir nešame iš čia kuo tolyn. Į parką! Tik atsargiai...”
Benas pajunta padėties rimtumą.
„Tai gal... dujokaukę užsidėti?“
„Nešam tiktai!“
„O tai kas čia yra?“ – Benas jau deda į kelnes.
„Parke pasakysiu. Neimk už žiedo!“
* * *
Nesukeldami įtarimo, pasiekiame parką.
„Turi telefoną?“ – klausiu Beno. Nes pats jau gerus metus įpratęs apsieiti be jo.
„Turiu!”
„Tai skambink į policiją!“
„Kur?”
„112!”
„Tai kad per TV sakė – visais atvejais reikia skambinti 1808...“
„Ne, balvone! Į policiją. Kai atsilieps, pasakyk, kad parke po estrada radome prieštankinę miną.“
Matau, kaip Benui ima reikštis visi viruso simptomai – ima nevalingai kosėti, rankos dreba, o kakta išrasoja.
„Duokš man telefoną!“ – matau, kad kitaip nesusitvarkysim.
Kas per žmogus – turi telefoną, o juo naudotis nemoka. Tada prisimenu, kad kišenėje turiu pareigūno vizitinę kortelę ir surenku jo numerį.
* * *
Po penkių minučių parke ima mirguliuoti švyturėliai. Pareigūnai apjuosia estradą STOP juosta. Išminuotojai krauna „kibirą“ į savo automobilį. „Gerai užsilaikiusi“, – komentuoja.
Policininkas, tas kuris aną sykį man antspaudą koja prispaudė, pagaliau nesibijo paspausti ir ranką:
„Puiku, ponas Dinai, ačiū už pilietiškumą! Meras įteiks jums padėką...“
„Už padėką ačiū, bet man geriau būtų naujas telefonas...“ – pasiguodžiu pareigūnui.
Šis dienoraštis – grožinis kūrinys. Visi įvykiai ir veikėjai yra išgalvoti. Tęsinys – vakarais 20 val.