Pateikiame skaitytojos Dovilės atsiųstą laišką.
Ar kada teko stebėti, kaip kyla saulė? Skleidžias pavasarinis tulpės žiedas? Kaip paukštelis besimėgaudamas pirmaisiais saulės spinduliais peršoka ant kito, naujus lapelius į pasaulį skleidžiančio, medžio? Ar teko pajusti pirmąjį saulės spindulį ryte? Pagauti jį ir įkvėpti. Įkvėpti visa siela ir širdim. Taip, kad per visą kūną pereitų jauki šiluma ir ramybė.
Vienintelis žmogus pasaulyje, kuris tai žino, jautė iki šiol tebejaučia ir mato – mamytė. Kodėl? Kai kyla saulė...
Tik mamytė mus visus pažadindavo į mokyklą, jau suruošusi pusryčius, ir su šypsena laukdavo, kol nusileisim iš antro aukšto išgerti kmynų arbatos su sumuštiniais.
Tik mamytė su visa meile ir šiluma kiekvieną rytą apeina savo gėles ir jas paliečia. Tas trapias, kiekvieną dieną besikeičiančias gėles. Ir ji tokia laiminga, kuomet jos išsiskleidžia!.. Taip malonu ją stebėti ir mėgautis jos pasakojimu apie naują gėlės lapelį. Tokiu būdu mes visi išmokom matyti mažus, gerus pasaulio dalykus. Išmokom šypsotis pasauliui ir eiti per jį besimėgaudami.
Tik mamytė gali pastebėti tokius mažus dalykus, kaip naujų lapelių sprogimą, paukštelio skrydį ant kitos šakutės, paliktas pėdas ant neseniai išplautų grindų, rezgamus planus, kaip išeiti naktį pažiūrėti Kalėdų eglutės į miestelį... Net nežinodama, kad ketinam išeiti, kuomet ji užmigs, mums teištaria: „Tik apsirenkit, nesušalkit.“
Mamytė viską žino. Mamytė viską jaučia.
Ji net negalvodama, kad visą dieną dirbo, nuėjo įpilti „meilės sriubos“ ir sėdėjo su manimi, kol pavalgiau.
Ir visai nesvarbu, kad mes jau užaugom, baigiam aukštąsias mokyklas. Noriu, kad mamytė, žinodama viską, visada būtų tokia laiminga, kaip yra dabar.
Taip gera grįžti namo ir ją apkabinti. Jos kvapas – ypatingas. Niekas pasaulyje niekada neturės tokio kvapo, kaip jos, niekas pasaulyje taip nesujaudins, kaip jos klausimas su lūkesčiu akyse: „Kada vėl grįšit namo?“ Ir nieko nėra šiltesnio ir džiugesnio, kai grįžus namo randi puodą sriubos... Net geriausias pasaulio šefas tokios nepagamintų, nes ten tiek meilės sudedama, kiekviena bulvė ir žirnio puselė pripildyta kantrybės, šilumos ir ypatingos mamytės nuotaikos.
Stebiu, kaip mūsų mamytė keičiasi. Kaip vieną plaukų spalvą keičia kita, kaip antakiai keičia savo formą, kaip verkia, kaip keičia drabužius, kaip ji juokias.
Jos juokas – ypatingas, kai ji tai daro, atrodo, širdis juokias kartu. Taip gera, kai matai jos šypseną. Ji sugėrė visus saulės spindulius ir juos išdalino mums. Be jokios minties juos pasilikti sau. Kiekvieną rytą, pasitikdama saulę, ji sugeria pirmuosius, pačius stipriausius spindulius ir atiduoda mums. Ir taip – nuo pat mūsų gimimo.
Tuos spindulius, kuriuos visą gyvenimą dalino mums, po truputį grąžinam jai.
Atiduoda visą save daugiau nei įmanoma, daugiau nei galima įsivaizduoti. Ir tik dabar suprantam, kad vaikystėj, kad ir kaip buvo sunku, mamytė stengėsi, kad mes užaugtume patys stipriausi, ištvermingiausi, bet tuo pačiu ir jautriausi, ir, žinoma, laimingiausi. Atidavė visą savo laiką, visus spindulius.
O dabar? Dabar ji vis dar juos renka. Tik dabar dedasi į stalčių ir laukia, kol mes grįšim pas ją savaitgalį. Kai grįžtam, atidaro stalčių ir dalina...
Vieną savaitgalį grįžau vėliau nei mano sesė ir įėjusi pamačiau, kaip mamytė jau snūduriuoja ant fotelio. Sesė tik pasakė: „Ji jau šiandien išdalino savo meilę. Teks palaukti rytojaus.“
Mamytė išgirdo ir atsistojus apkabino. Aš vėl pajaučiau jos ypatingą kvapą ir begalinį saugumo jausmą. Ji net negalvodama, kad visą dieną dirbo, nuėjo įpilti „meilės sriubos“ ir sėdėjo su manimi, kol pavalgiau. Prieš eidama miegoti pasakė: „Mano meilės užteko ir šiandien.“
Taip, mūsų mamytė ypatinga. Tikiu, kad lygiai taip ir visi kiti žmonės galvoja apie savo mamytes. Mes, jos vaikai, – aš, Ieva ir Marius (na, dar šuniukas Šeilytė), kasmet ją mylim vis labiau. Vis labiau laukiam. Vis labiau norim, kad ji pailsėtų, o tuos spindulius, kuriuos visą gyvenimą dalino mums, po truputį grąžinam jai. Stengiamės, bet nežinau, ar visada pavyksta. Ne visada ją padarom laiminga. Kartais net nuliūdinam.
Noriu pažadėti, kad mes amžinai būsim dėkingi už kiekvieną dieną, praleistą kartu. Tokia meilė niekada nesibaigs. Tik vieną dieną užaugs pačiu gražiausiu medžiu pasaulyje, su pačiais nuostabiausiais žiedais, kuriuo mėgausis praeiviai ir šypsosis.
Tokia meilė niekada nesibaigs.
Visų vaikų vardu – Dovilė
Dalyvaukite konkurse „Laiškas mamai“
Kviečiame dalyvauti 15min GYVENIMAS konkurse „Laiškas mamai“ ir išreikšti savo jausmus žmogui, kuris jus augino ir tebeaugina, vis suteikdamas naujų gyvenimo pamokų, nesvarbu, kiek jums metų bebūtų.
Rašykite apie mamos įsimintiniausią pamoką, tobulai su mama praleistą dieną. Ar gerai pažįstate savo mamą ir suprantate, kokius sprendimus jai teko priimti ir kodėl?
Kokia jūsų mama? Ką prisimenate iš vaikystės?
Atrinktus laiškus publikuosime 15min GYVENIMAS skiltyje. Laiškų lauksime adresu gyvenimas@15min.lt iki gegužės 6 dienos. Nurodykite savo vardą ir pavardę (portale skelbsime tik vardą).
Ypač lauksime laiškų, kurie būtų iliustruoti jūsų mamos ar jūsų visos šeimos nuotrauka. Padirbėkite nuoširdžiai, atsiųskite ilgą laišką (ne 3–5 eilutes), nes dovana – gana solidi.
Jautriausio ir nuoširdžiausio laiško autoriui padovanosime automatinį kraujospūdžio matuoklį „Microlife BPA6PC“.
