Moteris prisipažino, kad nuo vaikystės į namus vis parsinešdavo lauke rastus šuniukus, nes širdis neleisdavo jų palikti lauke.
„Visą savo gyvenimą auginu šunis ir nė vieno jų nesu pirkusi“, – tikino A. Tamulytė.
Dabartiniai jos auginami šunys – tėvas ir sūnus, kurių vienas pas aktorę prie namų atklydo prieš dešimt metų.
„Tipas atėjo prie mūsų namų durų sušalęs, pabrukęs uodegą. Aš jį pašėriau ir nebegalėjau palikti lauke. Nuvežėme pas gydytoją, jis pasakė, kad turėsime ilgai vargti dėl jo traumuotos kojos, bet vistiek neatlaikiau tų į mane žiūrinčių dviejų akių... – šypsosi menininkė. – Dabar Tipui viena koja amputuota, bet jis nepasiduoda ir jau dešimt metų yra pats geriausias draugas.“
Kito šuns atsiradimą, pasak moters, tikriausiai irgi lėmė likimas.
Tokie šunys kabinasi į gyvenimą. Žiūri į tave ir tarsi sako: „Daryk, ką nori, rėk, bet tik neišmesk.“ Laižo rankas ir viskas... Jie visiškai kitokie šunys nei tie, kurie neparagavo benamių dalios. Jie kasdien transliuoja dėkingumą...„Tipas buvo išėjęs pas kaimynus, o po kurio laiko benamis man atnešė mažą šuniuką, sakydamas, kad eina jo skandinti. Aš to leisti negalėjau. Paėmėme jį ir davėme vardą Šansas, nes jam suteikėme gyvenimo šansą. Juk tada buvo tik du pasirinkimai – arba į upę, arba pas mus... – su meile po namus zujantį dvejų metų augintinį nužvelgia A.Tamulytė. – Jo gyvenimo istorija – kaip Pelenės: gyveno gatvėje, o dabar guli lovoje...“
Aktorė neslėpė, kad jei leistų galimybės, nereikėtų dažnai vykti į gastroles, važiuoti repetuoti į kitus miestus, savo namuose priglaustų daugiau namų netekusių ar niekada neturėjusių šunų.
„Aš ir savo draugus bei kolegas raginu: „Nepirkit jūs tų brangių šunų, geriau nuvažiuokite į gyvūnų prieglaudą, – sakė A.Tamulytė. – Mano kolega, aktorius Sigitas Šidlauskas, matyt išgirdęs mane ir prieš du mėnesius irgi įsigijęs šuniuką iš prieglaudos, sakė, kad geresnio šuns neįsivaizdavo. Tokie šunys kabinasi į gyvenimą. Žiūri į tave ir tarsi sako: „Daryk, ką nori, rėk, bet tik neišmesk.“ Laižo rankas ir viskas... Jie visiškai kitokie šunys nei tie, kurie neparagavo benamių dalios. Jie kasdien transliuoja dėkingumą...“
Šviesiaplaukė artistė, glostydama savo juodakailius šeimos narius, apgailestavo, kad Lietuvoje gyvūnai yra engiami ir dažnai paliekami likimo valiai.
„Gal per grubu sakyti, bet Lietuvoje žmonės nemyli gyvūnų. Amerikoje, Prancūzijoje visai kitaip į gyvūnus žiūrima – jie yra tolygūs žmonėms, juk tai – tokia pati gyvybė, – jautriai kalbėjo žinoma moteris. – Man širdį spaudžia ir labai skaudina, kad pas mus yra tokių žiaurių elgesio su gyvūnais istorijų, kurių, mano galva, civilizuotame pasaulyje neturėtų būti. Todėl mano svajonė senatvėje turėti savo gyvūnų prieglaudą!“