Ne ne, aš – ne apie dovanų brangumą (nes jei jums tas aparatas – pagal kišenę, o gavėjas išties yra kavos maniakas ir iki pilnos laimės trūksta vien gamybos įrankio, kodėl ne?), o apie Kalėdų dvasią.
Tie, kuriems gerokai per 30, tikriausiai pamenate: gruodžiui stipriai persiritus į antrąją pusę, namie atsirasdavo eglė ar bent jos šaka, tėvai iš kažkur gaudavo mandarinų arba pats pėdindavai į parduotuvę, jei pasklisdavo žinia, kad jų „padavė“ (iki šiol pamenu ilgiausią eilę, kurioje vieną šaltą dieną jų kantriai laukiau ir sulaukiau! Kas dabar vaikus varytų ar pats eitų į tokius žygius, tarytum gruodžio 31-ąją ieškoti žibučių…).
Kai kurie prekybos centrai ir bankai tokią statistiką skelbia jau ne pirmus metus. Ir kaskart išryškėja keista tendencija – planuojamos išlaidos tiesiogiai proporcingos raudoms dėl prasto gyvenimo.
Va, tos atmosferos ir pasiilgstu. Nes šiais laikais Kalėdos ateina maždaug tarp Helovino ir Juodojo penktadienio išpardavimų. Lietus pliaupia kaip per vasaros audras, o kūčiukus nors kibirais semk, mandarinus taip pat gali namo maišais tempti, „Last Christmas“ jau skamba, išpuoštų eglių įžiebimo ceremonijos jau vyksta, belieka tik tomis dovanomis pasirūpinti.
Pro daugelio akis tikriausiai neprasprūdo žinia, kad daugiau nei trečdalis Lietuvos gyventojų dovanoms šiemet ketina išleisti 50–100 eurų, ketvirtadalis – 101–200 eurų, dešimtadalis – dar daugiau, o likusieji tikisi sutilpti į mažesnę nei 30 eurų sumą. Smagu nebent tai, kad mažiau pinigų numatyta visokiems niekams ir valgomiems dalykams, daugiau – kvietimams į renginius, apsilankymams SPA, kelionėms. Juk įspūdis ir įdomi patirtis – smagiau nei pati įmantriausia žvakė ar koks dezodorantas, kuris tikriausiai sufleruoja, kad aplinkiniams nelabai kvepiate…
Ar tos akcijos, kai nusiunti SMS ir per kelias sekundes pridedi pliusą prie savo gerų darbų kolekcijos, neprimena išpažinties internetu? Atidaviau eurą, o paskui kas nors tegul rūpinasi, kad jis pasiektų tą, kuriam reikia.
Kai kurie prekybos centrai ir bankai tokią statistiką skelbia jau ne pirmus metus. Ir kaskart išryškėja keista tendencija – planuojamos išlaidos tiesiogiai proporcingos raudoms dėl prasto gyvenimo. Pernai lietuviai rovėsi plaukus nuo galvos dėl aukso vertės kalafiorų, šiemet – dėl sviesto, ne mažiau – dėl kavinėse brangstančių dienos pietų ir neįperkamų kruasanų Vilniaus oro uoste. Bet kažkodėl nebūna mėnesio, kad Vilniuje, dažnai – ir mažesniuose miesteliuose, durų neatvertų naujas restoranas, kavinė ar užkandinė, kažkodėl darbo dienos rytą prekybos centre tenka laukti netrumpoje eilėje, kažkodėl sostinės centre net brangiausiai apmokestintose automobilių stovėjimo vietose sunkiai rasi vos porą metrų mažiukui „Smart“.
O jei netyčia sustotume ir bent vienus metus apsieitume be dovanų?
Gal verčiau tuos 50 ar 100 eurų skirti ne vargiai reikalingiems daiktams, bet kažkam simboliniam (nes šį bei tą gauti, juo labiau – įteikti vis tiek norisi), o liūto dalį investuoti į pramogą, kuria pradžiugintumėte šeimos narius ar bičiulius, ir visi kartu smagiai praleistumėte laiką, kurio vis dažniau pritrūksta net arbatos puodeliui su draugais, ar rečiau valgomą, bet toookį skanų patiekalą ant Kalėdų pietų stalo?
Lietuviams jau nebereikia aiškinti, kad puiki dovana (ir ne vien Kalėdų proga) yra namie iškeptų meduolių dėžutė, pačių išvirto apelsinų marmelado stiklainėlis ar vasarą surinktų vaistažolių maišelis. Ką jau kalbėti apie savo megztas vilnones kojines, sumeistrautą dėžutę arbatai ar sename albume rastą ir įrėmintą pusbrolio vaikystės nuotrauką.
Bet būna tokių dovanų, kurių nei pačiupinėsi, nei pasversi, nei dailiai supakuosi, nei juo labiau pinigais įvertinsi. Jos vadinamos dėmesiu ir gerumu. Puikią tokios dovanos idėją pamėtėjo draugė su dukra (pavadinkime jas Ramune ir Inga). Prieš kelias dienas Ramunė pasigyrė jau gavusi pirmą šiemet Kalėdų dovaną.
Idėjų pristigusi mergina pasiteiravo mamos, gal ji svajoja kažką rasti po eglute. Ramunės atsakymas galėtų nustebinti ne vieną: pamaitinti ir pradžiuginti alkaną ar apleistą žmogų. Dukra nesutriko – į pasiskolintus du didžiulius termosus pripylė karštos kavos, prikepė kalną sumuštinių, suvyniojo po keletą jų į foliją, į maišelį dar įdėjo po jogurto indelį, šokoladuką ir mandarinų. Pilną kuprinę maisto ir kavą Inga neseniai išdalino Vilniaus elgetoms ir benamiams. „Turiu per daug daiktų ir per mažai dalinuosi su kitais“, – taip savo prašymą paaiškino Ramunė.
O kodėl kartais nepadovanojus gero darbo? Kas iš to? Jums – keletas karmos taškų ir be galo malonus jausmas, kad kažkam tapote šviesos spindulėliu šaltą dieną.
Išties – kiek per Kalėdas, o ir per gimtadienius ar kitomis progomis gauname daiktų, kurių mums nereikia? Turiu omeny ne reikalingumą praktine prasme (kavos aparatas pravers virtuvėje, kojinės ar kepurė – per šalčius, meduoliai – prie arbatos), o tai, kad begalė tų tegul ir su meile dovanotų niekučių ar didesnių, brangesnių daiktų mums tiesiog tampa balastu. Puodeliai su šmaikščiais užrašais galiausiai nustumiami į lentynos kampą, veido kremas visiškai netinka jūsų odai, milžiniškas pliušinis meškinas tik rinks dulkes, apatinių komplektas iš mylimojo rankų – labai intymu ir miela, bet… hm… tokius drovitės apsirengti net miegamajame…
Ne, dovanoti daiktus savaime nėra blogai, ypač jei žinote, kad žmogus išties kažko nori, tik galbūt neišgali įsigyti ar niekur neranda. Bet juk neklausi kiekvieno, kas jį pradžiugintų, – dings visas staigmenos malonumas. O kodėl kartais nepadovanojus gero darbo? Kas iš to? Jums – keletas karmos taškų ir be galo malonus jausmas, kad kažkam tapote šviesos spindulėliu šaltą dieną. Vargetoms – ne vien gurkšnis karšto gėrimo ir skanus kąsnis, kurio gal ilgą laiką neturėjo burnoje, bet ir suvokimas, kad praeiviai ne tik aplenkia ratu ar paspiria ant žemės nepastebėtą vienkartinį puodelį su keliais centais, geriausiu atveju įmeta į jį kelias monetas ir nuskuba nusukę akis.
Tuomet nebelieka progų skųstis, kad bomžai viską prageria. Vietoj pinigų ištieskite sumuštinį. Taip, kai kuriems elgetoms euras būtų didesnė dovana už šokoladą, nes gal jo reikia vaistams, gal vietoj šokolado nusipirktų kruopų ir jomis maitintųsi kelias dienas. Bet juk Kalėdos! Palikime kruopas "Maisto banko" akcijoms…
Per sriubų, išsipildymo ir kitas labdaros akcijas suaukoti pinigai rodo, kad Lietuvoje gerumas neišnykęs. Bet ar tos akcijos, kai nusiunti SMS ir per kelias sekundes pridedi pliusą prie savo gerų darbų kolekcijos, neprimena išpažinties internetu? Atidaviau eurą, o paskui kas nors tegul rūpinasi, kad jis pasiektų tą, kuriam reikia. Nereikia čia sąmokslo teorijų, kad suaukotus pinigus kažkas išsidalina ar kad labdarą gauna prasigėrę kaimiečiai (ei, Lietuvoje yra ir žmonių, kurie negeria!). Bet smagiau gerus darbus daryti savomis rankomis.
Jei bendrauti su elgetomis atrodo per žema, apsidairykite savame kieme. Gal pasiligojęs senolis negali nupėdinti iki parduotuvės ir įsigyti net paprasčiausios duonos Kūčių vakarienei? Nupirkite ne tik duonos, bet ir silkės, išvirkite kisieliaus. Žinote gausią šeimyną, kurios atžaloms net vasarą ledai yra prabanga? Nusiveskite kurį sekmadienį mažuosius su savais vaikais į ledainę ar bent atitempkite maišą mandarinų.
Progų gerumui – begalė, tereikia jų nepražiopsoti bent per Kalėdas.
