Įgyvendino bendrą svajonę
„Aš visada norėjau turėti tokį autobusiuką“, – paklaustas, kaip apskritai šovė mintis įsigyti tokį pirkinį, atsako A.Paulavičius. „Aš irgi seniai norėjau, – Andriui pritaria E.Jokužytė, – o kai susiėjom, mūsų norai taip ir sutapo.“
Andrius prisipažįsta, kad, jei ne Eglė, veikiausiai taip ir nebūtų tokio įsigijęs, o Eglė džiugiai sako, kad jai šis pirkinys – lyg naujas projektas, kurį pats kuri ir paskui juo keliauji.
„Andrius turi tokią gerą savybę ieškoti, o aš – priimti greitus sprendimus (juokiasi). Jis ieškojo, ieškojo, vieną dieną sakau: perkam, ir viskas. Taip ir įsigijome“, – šypsodamasi pasakoja moteris.
Autobusiuką, kurį pavadino Zirzaline, pora įsirengė savo rankomis, daug neinvestuodami.
„Pats autobusiukas nėra pigus, ir viduje galima įsirengti prabangiai, pirkti įrangą iš fabrikų, bet mes norėjome patys savo jėgomis, tad įsirengėme jį gana taupiai, meniškai taip, – apie Zirzalinę pasakoja Eglė.
– Patys jį remontavome, pasigaminome lovą, spinteles daiktams susidėti. Įdarbinome ir mamą – ji pasiuvo užuolaidas. Įsirengėme jį tokį, kad galėtume bet kur važiuoti, sustoti, nakvoti ir džiaugtis gamta. Patys dabar kaifuojam, pasiimame dar muzikos instrumentų, kad smagiau būtų.“
Mėgina užkrėsti ir draugus
Savo kelioniniu autobusiuku Eglė ir Andrius dažniausiai keliauja dviese. „Nors kartą, po kelionės į Prancūziją, nusivežiau dukrą į gamtą, nes jai buvo keista, kaip galiu tiek laiko miegoti autobusiuke. Ir ji liko sužavėta. Tikrai labai geras jausmas, kai pasikloji lovą, vakare atsiguli, žiūri į žvaigždes, susilieji su gamta, o ir bendravimo forma visai kitokia, – sako Eglė.
– Čia pat gali ir sriubos išsivirti, ir kiaušinienę pasikepti, nereikia laužų kūrenti. Keliaujant – viskas po ranka: nori, apsirengi maudymosi kostiumėlį, nori, įlendi į suknelę ir išeini pasivaikščioti po miestelį.
Tikrai labai geras jausmas, kai pasikloji lovą, vakare atsiguli, žiūri į žvaigždes, susilieji su gamta.
Be to, visada su savimi vežiojamės ir mano išleistas knygas. Vaikams, kuriuos sutinkame keliaudami, pravedu edukacinius užsiėmimus, skaitome knygas, pasakoju apie tai, kaip neregiai knygose mato paveikslėlius, kaip jie skaito. Ši bendravimo forma padeda suartėti su vaikais, mes susidraugaujame. Juk vaikai ir yra mano knygų įkvėpėjai, o jiems tai – įdomi patirtis.
Viską sudėjus visada ir sakau, kad tokios mūsų kelionės išties labai atgaivina.“
Pašnekovai tik apgailestauja, kad Lietuvoje nėra tokios kelioninių autobusiukų bendruomenės, kokią jiems teko sutikti keliaujant svetur.
„Pas mus tai dar nėra taip populiaru kaip užsienyje. Viešėdami Prancūzijoje buvome nuvažiavę į senų volksvageno autobusiukų suvažiavimą. Buvau nustebęs – maniau, kad jų bus gal porą šimtų, o buvo tūkstančiai“, – prisiminimais dalijasi Andrius.
„Buvo labai smagu: ir susipažinti, pabendrauti, ir naujų idėjų pasigaudyti, pažiūrėti, kaip kiti įsirengia savo autobusiukus“, – sako Eglė.
Pora džiaugiasi, kad tokiomis kelionėmis autobusiuku po truputį ima, kaip jie patys teigia, užkrėsti ir savo draugus. „Vienas draugas jau įsigijo tokį autobusiuką, kiti irgi svarsto. Sakom, važiuosim visi drauge, ims kurtis bendruomenė“, – viliasi Eglė.
Moteris priduria, kad bendruomeniškumo jausmas užklumpa ir kelyje: „Yra tokia nerašyta taisyklė, kad, jei kelyje prasilenki su panašių metų ar senesniu autobusiuku, vairuotojai ir keleiviai vieni su kitais sveikinasi pakeldami ranką. Tokiais atvejais visada sakome: „O, žiūrėk, brolis važiuoja!“ (juokiasi)
Arba, jei kur nors sustojus būna tokių volksvageno autobusiukų, pabendraujame su jų keleiviais, irgi toks bendrumo jausmas atsiranda.“
Pernai – 7 tūkst. km po Europą
Įsigiję ir įsirengę kelioninį autobusiuką Eglė ir Andrius netruko jį išbandyti. Praėjusiais metais pora leidosi į 7 tūkst. km kelionę po Europą. Aplankė Lenkiją, Čekiją, Vokietiją, Olandiją, Belgiją, pakeliavo Prancūzijoje – nuo Provanso iki Bretanės pakrantės.
Pašnekovai pasakoja, kad vykdami į šią kelionę stengėsi neišlaidauti, nakvodavo ne kempinguose, o laukinėje gamtoje. Beveik nesinaudojo ir greitkeliais, daugiausia važiavo nemokamais keliais ar net kaimo keliukais.
„Autobusiukas senas, didžiausias greitis juo – 110 km/h, tad šiaip ar taip nepalėksi, o kaimo keliukus pasirinkdavome dar ir dėl to, kad daugiau šalies pamatytume. Jei privažiuodavome vietą, kuri labai patikdavo, joje keletą dienų apsistodavome pailsėti“, – pasakoja Eglė.
Pasak moters, tokiose kelionėse senu automobiliu netrūksta ir nutikimų: „Tik išvykę sugedome ir duslintuvą pametėme, reikėjo remontuoti, ir kitų detalių buvo prisireikę. Bet tai irgi savotiškas tokių kelionių žavesys, jose visko gali tikėtis. Džiaugiuosi, kad Andrius turi gabumų pats paremontuoti autobusiuką, tad nebūtina visada ieškoti pagalbos.“
Kalbėdama apie tokių kelionių iššūkius, Eglė pamini ir dar vieną – jų autobusiuke nėra kondicionieriaus.
„Atsidarome langus ir įsivaizduojame, kad tai – mūsų mašina be stogo, – juokdamasi sako pašnekovė. – Bet išties iššūkis važiuojant į šiltus kraštus. Sunku buvo Provanse, kai temperatūra siekė daugiau kaip 40 laipsnių, kondicionieriaus nėra, o dar „lipdami“ į kalnus paklausėme patarimų – kad neužkaistų variklis, atsisukome visą šildymą. Tai tris dienas važiavome kaip keptos dešrelės (juokiasi).“
„Ir vis sustodavome. Bet ne tik mes, daug mašinų stoja tose kalnų aikštelėse atsivėsinti, nes užkaista varikliai“, – priduria Andrius.
Lietuvoje – daug užtvertų teritorijų
Zirzalinė Eglei ir Andriui jau tapusi namais. „Pagalvojame, kad nesinori miegoti namuose, sėdame į autobusiuką ir išlekiame į gamtą. Tik reikia žinoti vietų, kur važiuoti, nes dauguma gyventojų yra apsitvėrę, net keliukus link ežero padarę privačiomis valdomis.
Tikrai graži Lietuvos gamta, tik kad ne visada ja gali pasigrožėti – nemažai yra užtvarų jau nuo pagrindinių kelių.
Anykščiuose tris valandas ieškojome vietos prie ežero, kur galėtume tiesiog pasistatyti autobusiuką ir pernakvoti. Pagalvojome, kad tiek kilometrų pravažiavome kitose Europos šalyse ir visur rasdavome vietų, o čia turime paplušėti, kad rastume, kur galėtume stabtelėti ir gamta pasigrožėti, – sako Eglė.
– Aišku, ne visur viskas užtverta, yra vietų, kur dėl to problemų nekyla: Žemaitijos nacionaliniame parke radome puikiai įrengtą vietą, o anądien Asvejos ežerą apvažiavome. Pasidžiaugėme: suoliukai sukalti, keliukai nuo šlaito iki ežero padaryti, net ir puodas virimui, ir šiukšlių maišai sodybų gyventojų palikti.
Keliaujantys taip pat turi suprasti, kad čia atvažiuoji ramybės pasisemti, gamtą pajausti, o išvažiuodamas viską turi palikti taip, kaip radai, susitvarkyti, savo ir kitų šiukšles surinkti ir išsivežti. Kad kiti galėtų tą patį patirti. Tada ir vietų daugiau tokių atsiras.“
Tęsdami pokalbį apie Lietuvoje apvažiuotas ir atrastas vietas, pašnekovai pasakoja, kad jiems didelį įspūdį paliko Aukštadvario regioninis parkas.
„Man labai patiko Aukštadvario Sengirė. Draugas parodė tokių įdomių vietų – pavyzdžiui, senų liepų alėją. Tikrai įspūdinga, nuo kelio jos nesimato, reikia žinoti, kur vykti, tokia lyg Šervudo giria. Pasakojo, kad ten gyvena žmogus, kuris su ginklu saugojo tuos medžius, kad jų neiškirstų, – sako Andrius ir atsidūsta:
– Tikrai graži Lietuvos gamta, tik kad ne visada ja gali pasigrožėti, kaip Eglė ir sakė, – nemažai yra užtvarų jau nuo pagrindinių kelių. Nuo 5 iki 25 m nuo vandens telkinio turi būti paliktas praėjimas, norisi prieiti pažiūrėti, bent kaip ežeras atrodo, bet negalima, nes – tvora.
Prancūzijoje sustoji prie vandenyno kranto – vaizdai nuostabiausi, įrengtos aikštelės, tualetai. Būtų gerai, kad ir savo gražiame krašte turėtume daugiau tokių galimybių ir įrengtų vietų, kuriose saulę galėtum palydėti.“
Šią vasarą planuoja aplankyti šalis kaimynes
Pasiteiravus, ar Lietuvoje turi savo mėgstamų vietų, kur panorėję sėda ir nuvažiuoja, pašnekovai sako, kad šimto kilometrų spinduliu aplink Vilnių tokių atradę yra, bet norėtų rasti ir arčiau sostinės esančių. „Kad, jei sumanai šeštą vakaro išvažiuoti, ryte galėtum sugrįžti į Vilnių“, – sako Eglė.
„Paprastą dieną dar gali ką nors atrasti, o savaitgaliais, net ir į kokį užkampį nuvažiavus, kur manai, kad tikrai bus tuščia, jau randi apsistojusius žmones, – pasakoja Andrius ir priduria, kad tokią situaciją šią vasarą lemia koronaviruso pandemija – daugelis žmonių atostogas leidžia Lietuvoje.
– Visi pasiilgę gamtos, atgal grįžtant net spūstys susidaro. O jei nori į kokią populiaresnę vietą, tai ir ramybę sunkiau atrasti, visi su muzikom, su fejerverkais (juokiasi).“
Retro stiliaus autobusiukas mums yra gyvenimo būdas.
Kalbėdami apie keliones, Eglė ir Andrius sako, kad autobusiuku norėtų pakeliauti ir po Italiją, Ispaniją, Portugaliją, Kroatiją. „Šių kelionių dar teks palaukti, kai jau labiau atsidarys sienos, viskas bus laisviau ir saugiau keliauti. O rugpjūtį gal pavyks kur arčiau nuvykti – į Latviją, Estiją ar Lenkiją“, – planais dalijasi pašnekovai.
Paklausti, ką patartų kitiems, svarstantiems įsigyti panašų autobusiuką ir leistis į tokias keliones, pašnekovai teigia, kad pirmiausia sau reikėtų atsakyti į klausimą, ko norisi – komforto ar nuotykių su iššūkiais.
„Mes pasirinkome antrą variantą, – šypsodamasi sako Eglė. – Tai ne miesto ir ne greitkelio mašina. Daugiau kaip 30 metų skaičiuojančios transporto priemonės yra be papildomų, mums įprastų, patogumų, nėra vairo stiprintuvo, kondicionieriaus, nepatogi parkuoti, su ja greitai nepavažiuosi.
Norint išsaugoti mašinos autentiškumą, nereikėtų jos naudoti kasdienėms reikmėms, be to, jai reikia skirti laiko ir priežiūros. Retro stiliaus autobusiukas mums yra gyvenimo būdas. Juo važiuojant sulėtėja gyvenimo tempas, jis suteikia polėkio ir ypatingo žavesio kelionėse. Linkime ir kitiems tai patirti!“
