„Perdarytas daiktas gali būti geresnis“
Paklausta, kas ir kada pametėjo mintį, kad vieną ar kitą daiktą būtų galima perdirbti, iš jo padaryti ką nors nauja, Eglė sakė, kad toks noras gajus buvo dar vaikystėje.
„Senus kvepalų buteliukus panaudodavau savo žaislinei vaistinėlei, juose būdavo supilti vadinamieji vaistai. Arba iš senų tušinukų pasigamindavau termometrus. Atsimenu, kai pas mane ateidavo draugės, parodydavau tą savo vaistinėlę, perdarytus daiktus, iš jų sklisdavo tokia nuostaba: „Vau, kaip įdomu!“ Ir man tas „vau“ yra užsilikęs – tai, kas perkurta, žmogui įdomiau nei iš plastmasės padaryta vaistinėlė vaikams.
Man naudotas daiktas tiesiog yra įdomus kaip medžiaga kūrybai.
Paauglystėje turėjau baisių spalvų kuprinę, ji buvo tokia kabanti – tarsi jau kažkas naujo. Paėmiau ir apsiuvau ją iš senų džinsų. Ir pati jaučiausi taip „vau“, ir kiti pastebėdavo: „Matai, kokia džinsinė kuprinė!“ Man įstrigo ta mintis, kad iš ko nors padarytas, perdarytas daiktas gali būti geresnis nei tikrasis.
Kalbant apie šiuos laikus, meluočiau, jei sakyčiau, kad viskas atėjo su visa banga. Man naudotas daiktas tiesiog yra įdomus kaip medžiaga kūrybai. Man įdomu eksperimentuoti, tas senas daiktas turi savo krūvio, tad turi pagalvoti, pasidėlioti, kaip ir ką galėtum padaryti. Tikrai labai įdomu su tuo dirbti“, – pasakojo pašnekovė.
Socialiniame tinkle subūrė bendraminčius
Praėjusių metų liepą Eglė feisbuke sukūrė grupę „Antras šansas“, kurioje žmonės dalijasi, kam panaudoja senus daiktus, drabužius, ką iš jų perdaro ar sukuria naujo. Paklausta, kaip jai gimė idėja ar poreikis, kad tokios grupės reikia, pašnekovė sakė, kad tam pradžią davė vyro užduotas klausimas.
„Per gyvenimą prie šios antrinių žaliavų panaudojimo temos grįždavau šuoliais – tai priartėdavau, tai nutoldavau. Praėjusiais metais pasiėmiau senus vaikiškus marškinėlius, perdariau juos, išsiuvinėjau. Nuvažiavau į kaimą, pasiėmiau fotoaparatą, ėmiau fotografuoti, o vyras man sako: „Gražu, bet ką tu dabar su jais darysi?“
Ir pagalvojau, kiek yra tokių žmonių, kurie ką nors daro, ir jie tokie vieni su savo idėjomis, pasvarsčiau, kad reikėtų visus juos suvienyti. Taip ir gimė grupė „Antras šansas“.
Tiesiog jaučiau, kad turiu tam poreikį, kad esu tam sukurta, kad čia yra mano vieta. Visas tas eko, tvarumo judėjimas yra patvirtinimas, kad viskas, ką darau, yra teisinga. Kalbant apie grupę, labai norėjosi, kad žmonės susivienytų, susijungtų, pasidalytų, ką jie daro, nes vienam tikrai nelabai lengva“, – šypsodamasi pasakojo Eglė.
Iš senų megztinių – pirštinės
Pati Eglė daugiausia užsiima rankdarbių iš antrinių žaliavų kūrimu: senus vilnonius megztinius ar paltus panaudoja naujoms pirštinėms ar žaisliukams sukurti, senas užuolaidas, marškinėlius – kilimams, dekoracijoms ir pan., o iš sudužusių indų šukių kruopščiai išsipjauna reikiamus ornamentus, paveiksliukus ir kuria papuošalus.
„Man džiaugsmas matyti perdarytą daiktą iš to, kas atrodė beviltiška“, – sakė pašnekovė.
Tikrai verta panaudoti susitraukusią vilną. Iš jos galima pagaminti begalę dalykų – kilimą, pledą, pirštines ir pan.
Paklausta, ar tikrai visas medžiagas verta ir naudinga prikelti antram gyvenimui, Eglė sakė, kad reikia atkreipti dėmesį į to audinio kokybę.
„Tikrai verta panaudoti susitraukusią vilną. Na ir kas, kad susitraukė, iš jos galima pagaminti begalę dalykų – kilimą, pledą, pirštines ir pan. Kaimynė atidavė megztuką, kuris buvo susitraukęs iki vaikiško dydžio, o pati vilna – jau kaip veltinis. Man labai patiko su tuo audiniu dirbti, nes jis jau nebeyra, gali laisvai jį karpyti, nereikia jokių papildomų priemonių. Taigi išsikirpau, išsiuvinėjau ir pasiuvau gražias raudonas pirštines.
Aišku, jei yra koks nubyrėjęs dermantinas – nebeverta jo naudoti. Toks darbas, kai perdarai vieną daiktą iš kito, reikalauja daug laiko, reikia apsišarvuoti kantrybe, todėl vertėtų labai gerai pamąstyti, ar medžiaga, iš kurios ruošiatės ką nors daryti, yra tinkama naudoti. Jei nebe, galite ją dar sukarpyti ir duoti žaisti vaikams, arba tiesiog išmesti į tekstilės konteinerį.“
Indų šukes panaudoja papuošalams gaminti
Sudužę indai beveik visada keliauja į šiukšlių dėžę. Nebent turite pomėgį ir gebėjimą juos dar kam nors panaudoti. Eglė iš sudužusių indų – daugiausia lėkštučių, taip pat ir puodelių – šukių kuria auskarus ir kaklo papuošalus.
„Man labai patinka padaryti kokius karolius, auskarus, tik bėda, kad ne taip jau dažnai tie indai dūžta, – juokėsi pašnekovė. – Dažniausiai tam panaudoju sudužusias lėkštutes – jos labai tinka, nes yra plokščios. Tik čia visada yra daug atsitiktinumo, kaip tas indas suduš.
Aš naudoju visokias technikas, kad iš tų skeveldrų išsipjaučiau reikiamas formas, ornamentus. Būna, kad pasiseka, o būna ir taip, kad saugai, stengiesi tą gėlytę išlaikyti ir skyla būtent per ją. Bet, kuo dažniau užsiimi, tuo geriau pavyksta.“
Kad jau savi indai ne taip dažnai dūžta, iš kur Eglė gauna duženų? „Vis kas nors atiduoda. Dabar kaip tik gavau labai įdomias, senas duženas su herbais, kurios buvo aptiktos žemėje, nugriovus namą. Jas bus galima panaudoti papuošaliukams.
Dar duženų gaunu iš šalia namų esančios dėvėtų prekių parduotuvės. Kartais pirkėjai, apžiūrinėdami prekes, netyčia ką nors sudaužo. Esu paprašiusi pardavėjų, kad, jei kas nors sudūžta, atiduotų man. Žinot, kas smagiausia, kad žmonės girdi, įsiklauso, jog galima panaudoti, neišmeta, atiduoda tam, kuris iš viso to ką nors padarys.
Taip ir su ta parduotuve, nepamiršo manęs, laukia, sako, jau turiu jums surinktą dovanėlę. Labai smagu, atrodo, kad perdirbimo, tvarumo sistema jau atlikusi edukaciją“, – džiaugsmo neslėpė pašnekovė.
Nereikia bijoti, kad tai padaryta iš to, kas jau tarnavo. Kaip tik reikia leisti toliau tam ratui suktis.
Eglė savo gaminamus rankdarbius ir parduoda. Paklausta, ar žmonės noriai perka, moteris sakė pastebinti, kad žmonės žavisi perdirbtais daiktais, papuošalais, tačiau pirkti jų nepuola:
„Galbūt žmones dar kiek gąsdina, kad tai yra naudota ar perdaryta iš seno. Bet, manau, tai yra laiko klausimas, kai žmonės supras, kad nereikia naujo, jei galima perdaryti iš seno, pasidovanoti sau ar artimiesiems. Ir nereikia bijoti, kad tai padaryta iš to, kas jau tarnavo. Kaip tik reikia leisti toliau tam ratui suktis.“
Anksčiau darė iš nepritekliaus, dabar – iš pertekliaus
Pastaruoju metu žmonės itin noriai antram gyvenimui prikelia senus baldus, daiktus, o juk galėtų išmesti ir tiesiog pakeisti naujais, nes gyvename laikais, kai pasirinkimas – išties milžiniškas. Paklausta, kaip mano, kas lėmė tokią tendenciją, kad žmonės dabar aktyviai tuo užsiima, Eglė sakė, kad, jos manymu, anksčiau žmonės taip darė iš nepritekliaus, o dabar daro iš pertekliaus.
„Manau, kad anksčiau žmonės daiktus antram gyvenimui prikeldavo, nes labai viską saugojo, nes kaip tik nieko nebuvo. Atsimenu, mano močiutė adydavo ir adydavo kojines, buvo lopas ant lopo. Maniau, kad, jei tiek ado, reikia padovanoti naujas. Kai per Kalėdas padovanojau naujas vilnones kojines, įsivaizduokite, ji jas pasidėjo į spintą ir toliau adė tas senas. Anksčiau žmonės labai saugodavo daiktus, pasidėdavo atsargai.
O dabar visko yra labai daug. Manau, prisidėjo ir edukacija, kuri dabar vyksta. Juk kiek drabužių yra, kurie nuperkami, bet taip nė karto ir neapsivelkami. Anksčiau žmonės buvo išalkę, kaip visko reikia, o dabar atsikando. Manau, kad anksčiau tai lėmė nepriteklius, o dabar tam įtakos turi perteklius. Nes nuo tų daiktų, naujų daiktų, patys uždusime, vietos nebeturėsime.“
Manau, kad daugiau prasmės, esmės ir gėrio yra, kai renkamės tai, kas jau tarnavo, o ne darsyk perkame naują.
Kalbėdama apie daiktų prikėlimą antram gyvenimui, Eglė sako nemananti, kad tai yra mados klausimas: „Yra žmonių, kurie ir toliau pirks. Yra kita dalis, kuri supranta, kad perdirbta yra labai gerai, ir jie renkasi tą kelią. Manau, kad daugiau prasmės, esmės ir gėrio yra, kai renkamės tai, kas jau tarnavo, o ne darsyk perkame naują.“
Džiugina palaikymas
Eglė neslėpė, kad vienas svarbiausių dalykų užsiimant šia veikla – jausti kitų palaikymą. Ar jis būtų išreiškiamas gražiais žodžiais, ar darbais – kai žmonės, žinodami, kad moteris užsiima rankdarbių gamyba iš antrinių žaliavų, nepatingi ir turimas nereikalingas žaliavas perduoda jai.
„Labai smagu, kad yra ir tas supratimas. Sakytum, nepažįstu žmogaus, tai ką aš čia jam dabar rašysiu, siūlysiu. Bet parašo žmonės, ir net močiutės, kurios jau nori atlaisvinti savo spintas. Jos sako: „Išmesti širdis neleidžia, tai aš jums atiduosiu, matau, gražius darbus darote.“ Smagu sulaukti palaikymo ir labai gera bendradarbiauti.
Tarkime, Kaune yra tokia gyvūnų globos organizacija „Dryžuota laimė“, ji rūpinasi beglobiais kačiukais. Organizacija užsiima tuo, kad ardo senus vilnonius megztinius ir iš tų siūlų mezga kojines, jas parduoda, o pinigėliai skiriami tų kačiukų priežiūrai.
Kai noriu paremti, nuperku tas jų kojinytes ir dar išveliu žvėrelius – vėl nauja kūryba, tarsi naujas daiktas. Ir jiems gerai, ir man gerai, ir panaudojama tai, kas jau kažkada buvo. Į tą ratą norisi įsukti ir kitas kūrėjas, kad būtų bendradarbiaujama, jaustųsi palaikymas, o ne žmogus manytų, kad darau, darau ir kam čia to reikia.“
