Beje, tai tikras socialinis būstas, kuriame vos atlikus eksperimentą apsigyvens realūs žmonės. Nė viena nesame lankęsi tokioje vietoje. Tenka pripažinti, kad prieš atidarant duris šiek tiek smarkiau ėmė plakti širdis – nežinojome, ką pamatysime.
Žvilgsnis į lapelį, ant kurio užrašytas adresas, tada tinkamos laiptinės paieška. Ir štai suvedus durų kodą jau galima žengti į vidų. Laiptinė pasitinka įprasta standartiniam penkiaaukščiui tvarka. O tiksliau – šiokia tokia netvarka. Po pakabintomis pašto dėžutėmis mėtosi nemažas kiekis skelbimų lapelių: „perku-parduodu“, „atlieku santechnikos darbus“ ir panašūs pasiūlymai. Laiptai – seniai nematę dažų, sienos – panašios būklės. Tačiau ant palangių ir laiptų aikštelėje pilna gėlių – nuo kambarinių „palmių“ iki orchidėjų. Matyt, gyventojai mėgsta žalumą. „Visai neblogai“, – galvoje šmėkšteli mintis.
Ant palangių ir laiptų aikštelėje pilna gėlių – nuo kambarinių „palmių“ iki orchidėjų. Matyt, gyventojai mėgsta žalumą. „Visai neblogai“, – galvoje šmėkšteli mintis.
„Mūsų“ butas yra trečiame aukšte. Kadangi namas – penkiaaukštis, jame nėra lifto. Tai nėra blogai, kai esi jaunas ir eini tik apsižiūrėti buto, t.y. be jokių nešulių. Bet susinešti daiktus, su kuriais kraustysies į naują gyvenimą, gali būti sudėtinga. Ypač, jei atvyksti vienas. Arba su mažu vaiku ar keliais jų pašonėje.
Naujos durys, ant kurių dar matosi buto remonto žymės: atrakinus jas įžengiame į tokį butą, kokį paprastai gauna socialinio būsto naujakuriai. Mūsiškis – vieno kambario butas su virtuve, vonia ir nediduku prieškambariu. Vienoje jo vietoje iš karto „matome“ spintą, t.y. jos dar nėra. Bet ta vieta tiktų spintai arba didesnei lentynai.
Nors gyvenamasis kambarys vienas, bet jis erdvus ir šviesus. Netrūksta ir dienos šviesos – ji sklinda per du langus, už kurių matyti medžiai ir žolynas. „Kiek daug ten paukščių!“, „Vaizdas visai neblogas“, „Žiūrėk, yra ir vietų automobiliams“ – visa tai radome ir reagavome pravėrę buto langus. Pats kambarys kol kas tuščias: naujai išdažytos sienos (patalpoje dar jautėsi ir remonto kvapas), sudėtas grindų laminatas. Panašus įspūdis ir virtuvėje, kur be kriauklės radome ir naują dujinę viryklę su orkaite. Vonia pasirodė taip pat atnaujinta. „Yra kriauklė, tualetas, vonia… Trūksta tik svarbiausio – veidrodžio“, – juokavome su kolege, kuri šiame projekte virto mano „sese“.
Abi nutarėme, kad iš bėdos čia galima apsigyventi taip, kaip stovi. Tereikia tik ant kažko miegoti ir šiokių tokių indų. Įvertinusi savo asmeninę kraustymosi į naujus būstus patirtį, žinau, jog kartais tikrai geriau atsikraustyti į visiškai tuščią būstą nei bandyti apsigyventi ir savo turimus daiktus įkurdinti prie jau esančių.
Daugiau apie mūsų pirmąjį įspūdį socialiniame būste – šiame vaizdo įraše.
