– Kokie, jūsų nuomone, yra esminiai darnių santykių aspektai?
– Kertinė gerų santykių taisyklė – visu šimtu procentų prisiimti už juos atsakomybę. Santykį galima suprasti kaip mūsų istorijų ir prisiminimų apie tam tikrus žmones visumą. Kai turime gerus prisiminimus su maloniomis emocijomis, tuomet sakome, jog mūsų ryšys su tais žmonėmis – labai geras, ir atvirkščiai. Gebėdami atsipalaiduoti ir paleisti emocijas, radikaliai keičiame santykį savo viduje, jo vertinimą ir emocinę būklę. Imame žmogų priimti tokį, koks jis yra.
Su laiku poros, susipažinusios su emocijų paleidimu, išgyvendina dalykus, dažnai griaunančius tarpusavio ryšį: nesikalbėjimą, tam tikrų temų vengimą. Su atsakomybe ateina laisvas, sąmoningas pasirinkimas mylėti kitą, o ne laukimas, kol jis pasikeis. Renkamės mylėti, todėl paleidžiame norą pakeisti šalia esantį žmogų.
– Kaip į gerų santykių receptą „įsipaišiusi“ meilė sau?
– Kuo stipriau mylime save, tuo mažiau reikalaujame iš aplinkinių, esame jiems atlaidesni. Daugelis dalykų, dėl kurių nemažai žmonių pykstasi ir nesutaria, staiga pasidaro nesvarbūs.
– Gal kartais nutinka ir visiškai atvirkščiai – santykiai pašlyja, žmonės nutolsta?
– Žinoma. Ypač jeigu santykiuose vyrauja smurtas, pažeminimai, nepagarbus elgesys. Tie, kurie buvo įpratę visiems įtikti, atradę meilę ir ramybę viduje, pradės pastovėti už save. Staiga atgavę savo nuomonę, jie gali sulaukti nusiskundimų, kad tapo kažkokie kitokie, kad nebedaro to, kas jiems liepta.
Lietuvių kalboje yra labai keistas žodis, kurio gramatika sako viena, o prasmė žmonių prote sako visiškai priešingą dalyką: savimyla. Gramatika sako „save mylintis žmogus“, o realybėje tai „visko iš kitų reikalaujantis“.
Tikrai save mylinčio žmogaus nepavadintum savimyla. Visgi, pradėjus kalbėti apie meilę sau, apie savęs priėmimą, viduje kyla labai daug baimės tapti egoistais ar savanaudžiais. Bet jeigu prisimintumėme momentus, kai buvome iš tiesų laimingi ir patenkinti, galime pastebėti, kad tuomet, kai jautėme meilę sau, neturėdami sau pretenzijų, nebuvome blogesni kitiems, dažniausiai – visiškai atvirkščiai.
– Ar meilė sau gali pakeisti kitus žmones?
– Ar gali tiesiogiai pakeisti? Nemanau. Bet pakitusi reakcija gali pasukti santykius kita kryptimi. Jeigu žaidžiame tenisą ir vienas žaidėjas nustoja atmušinėti kamuoliuką, žaidimas baigiasi. Realybėje viskas panašiai: tam, kad santykis išliktų, abu turi žaisti tą patį žaidimą, o kai kuris nors tą santykį nutraukia, kitas žaidėjas neišvengiamai turi reaguoti. Jis nebūtinai susimąstys apie savo veiksmus, galbūt paprasčiausiai nebegalės elgtis taip pat, kaip iki tol.
Kuo stipriau mylime save, tuo mažiau reikalaujame iš aplinkinių, esame jiems atlaidesni.
– Koks gali būti kitoks bendravimas poroje?
– Kai tampa nebaisu kalbėtis nuoširdžiai apie tai, kas iš tiesų skauda. Nebaisu ir veltis į konfliktus, nes iškart po jų vyks pažiūrėjimas į save, galbūt pagalba vienas kitam, galbūt savarankiškas procesas, kuris leistų konflikto priežastis transformuoti – nesvarbu, ar per vieną kartą ar ilgiau. Emocijų paleidimas į tarpusavio bendravimą įneša gerokai daugiau drąsos ir tikrumo.
Tiesa, žmonės yra linkę šokinėti nuo vieno kraštutinumo prie kito. Jie sako: „jeigu aš viską paleidžiu, tai kitas gali elgtis, kaip nori!“ Bet juk gerbdamas save, savimi ir pasirūpinsiu, todėl jeigu partneris elgsis netinkamai, jam taip ir pasakysiu. Turiu vertybes, pagal jas gyvenu. Daug lengviau yra gyventi pagal tas vertybes, kurios tuo metu yra svarbios.
– Kaip tarpusavyje sutaria meilės sau ir savidisciplinos praktikos?
– Dažnai meilę sau suprantame kaip „darau, ką noriu“, o discipliną – „darau, ką reikia“. Bet juk tas „reikia“ yra visiška iliuzija. Niekam nieko nereikia – mes visuomet turime savo motyvus. Pavyzdžiui, žmogus mano, jog dirbti reikia buto išlaikymui. Tačiau iš tiesų jis turi norą gyventi bute, už kurį moka pinigus. Taip poreikis uždirbti pinigus tampa noru turėti tą butą.
Kai savidiscipliną suvokiame kaip būdą siekti savo sprendimų, meilė sau be galo padeda. Siekti tampa lengva, nebelieka kovos. Žmogus gali laisva valia rinktis, ką daryti, o ko – ne. Jis nustoja meluoti ir apsimetinėti, nenorėdamas kažko daryti, jis tai pasakys tiesiai šviesiai ir nesutiks su jokiais jam netinkančiais argumentais. Mylinčio save žmogaus neišeina tiesiogiai ir bukai valdyti, gąsdinti, manipuliuoti per baimę, gėdą, pažeminimą ir skausmą. Toks žmogus turi laisvę rinktis.
Aš pats šias dvi sąvokas matau kaip visiškai tarpusavyje derančias. Juk disciplina yra meilės sau išraiška. Ji padeda siekti tikslų dėl savęs, pavyzdžiui, keltis 6 valandą ryto, nes rytais pabūti tyloje man galbūt yra labai gera. Ji padeda eiti rytais į darbą dėl savęs, o ne darbdavio – juk noriu turėti pinigų, už kuriuos galėčiau išlaikyti savo šeimą. Mes įgyvendiname savo siekius pasinaudodami savidisciplina kaip įrankiu.
Dažnai meilę sau suprantame kaip „darau, ką noriu“, o discipliną – „darau, ką reikia“. Bet juk „reikia“ yra visiška iliuzija.
– Kas tokio baisaus slypi pokyčiuose? Kodėl kai kurie žmonės jų vengia?
– Vykstant pokyčiams nebesivadovaujame savo senomis taisyklėmis, nebebūname tokie, kokie buvome anksčiau. Iš tiesų baimę sukelia tikėjimas, kad esu tai, ką apie save atsimenu. Kol taip mąstysime, tol bet koks pokytis kels didžiulę baimę, atrodys, kad prarandame dalį savęs. Nors tai – absoliuti netiesa.
Viskas, ką prarandame, yra prisiminimai apie tai, kaip buvo. Ir kuo labiau jų laikomės, tuo baisiau yra keistis. Tada atrodo, kad niekada nebebūsime tuo, kas anksčiau buvome. Realybėje pokytis tik sako: „Žiūrėk, juk gali būti dar dešimt kitų tavęs variantų, eime pirmyn. Plėskimės ir aukime.“
– Kai pasikeičiame, išeina ir žmonės, kurie mus prieš tai supo. Tai geras požymis ar negebėjimas tinkamai keistis?
– Tai natūralus procesas; žmonės į mūsų gyvenimą ateina ir išeina pagal mūsų vertybes, prioritetus ir pomėgius. Geresnis klausimas – kodėl mūsų socialinis ratas turėtų nesikeisti? Juk nebegyvename mažose kaimelių bendruomenėse, kur visi visus pažįsta ir niekas niekur nesikrausto. Turime priėjimą prie labai plataus žmonių rato.
Neigiamas atspalvis atsiranda tuomet, kai tam tikri žmonės, keisdami savo vertybes, tampa šikniais. Ir jie pradeda pyktis su kitais, aiškindami, kad šie nesupranta, kaip teisingai gyventi. Bandantieji visus kitus pakeisti ir įpiršti jiems savo naująjį požiūrį greičiausiai praras dalį socialinių ryšių. Noras paprastai būna labai geras – išgelbėti kitą, tačiau pirmiausiai reikėtų paklausti, ar kas nors nori tą požiūrį girdėti.
– Ką patartumėte nepagydomiems idealistams – maksimalistams, kurie nuolat jaučiasi padarę per mažai?
– Tokiems žmonėms patarčiau pabūti šimtaprocentiniais nevykėliais. Ir būti jais tol, kol pradės jaustis visiškai gerai – tik tada jie pagaliau galės atsipalaiduoti ir veikti su laisve.
Paprastai maksimalistai ir idealistai bėga nuo buvimo nevykėliu, nuo klaidų ir bausmių. Tai žmonės, kurie gyvena didžiulėje baimėje, patirdami didžiulį stresą. Kai kurie vertina tai kaip gerą savybę, kaip kažką sveikintino, bet juk iš esmės tai žmogus, siaubingai bijantis kritikos. Toks žmogus be proto bijo suklysti. Net jeigu jis ir yra sėkmingas, viduje jam vis vien labai sunku.
Tam, kad tai pasikeistų, teks susitikti su savo šešėliu, su priešinga puse, su nevykėliu – tada maksimalistas sugebės pagaliau atgauti laisvę ir balansą, ramybę ir laimę. Atsipalaidavęs jis ir toliau viską darys labai kokybiškai, tik be savigraužos ir nuobaudų, nebebus toks žiaurus su savimi. Bet tai niekaip nepakeis jų profesionalumo, jie tiesiog bus gerokai laimingesni.
