Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2018 07 23

Epilepsija sergantį šunį globojantis Giedrius: pirmieji priepuoliai atrodė baisūs

Vilnietis Giedrius Ališauskas su sese seniai svarstė galimybę įsigyti šunį. Todėl nenuostabu, kad pradėjus savanoriauti gyvūnų globos organizacijoje „Lesė“ šis noras tik sustiprėjo. Dar daugiau – brolis ir sesuo ryžosi pasiimti globai šunį, sergantį epilepsiją.
Šuo Briusas
Šuo Briusas / Asmeninio archyvo nuotr.

Priglaudėte šunį jau žinodamas, kad jis serga epilepsija. Kodėl taip nusprendėte?

– Gyvename su sese viename bute. Dėl darbų bei asmeninių reikalų vienam ar kitam neretai tenka išvykti, tad likusiam būna gana nuobodu ir liūdna. Todėl, prieš pradėdami globoti Briusą, jau kurį laiką brandinome idėją, kad norime įsigyti šunį. Daug galvojome, skaičiavome ir galiausiai nusprendėme, jog tikrai turime pakankamai laiko ir finansų, kad galėtume auginti šunį.

Tuo metu jau abu savanoriavome „Lesės“ prieglaudoje, todėl turėjome galimybę individualiai susipažinti su kiekvienu ten esančiu šunimi.

Kuo išsiskyrė Briusas? Jis buvo labai ramus (gal net per daug): dažniausiai neprieidavo prie narvo grotų, jei ateidavo žmonės; nenoriai vaikščiodavo ir lauke – atrodė lyg visai nebesidžiaugtų gyvenimu. Paskui sužinojome, kad jis prieglaudoje gyvena jau dvejus metus, o jam pačiam – apie 7–8 metus.

Asmeninio archyvo nuotr./Giedrius Ališauskas
Asmeninio archyvo nuotr./Giedrius Ališauskas

Mūsų neišgąsdino tai, kad Briusas serga epilepsija, be to, norėjome nedidelio šuns, koks jis ir buvo.

Pagaliau savanoriaudamas pastebėjau, kad maži šuniukai greitai iškeliauja pas naujus šeimininkus, visi jų nori, o senesni (ypač ligoti) gyvūnai dažniausiai lieka nepastebėti. Taip ir nusprendėme, kad Briusas bus mūsų augintinis.

Gal žinote, kokia buvo jo praeities istorija?

– Žmonės jį rado paklydusį soduose ir atvedė į prieglaudą. Kokia buvo jo priešistorė – niekas nežino. Buvo aišku tik tai, kad juo ilgai nebuvo rūpintasi: jis buvo labai apleistas ir sulysęs, pilnas blusų ir labai ligotas.

Iš pradžių prieglaudoje niekas nesuprato, kad jis serga epilepsija. Tik po to, kai jį kažkas priglaudė į savo namus, jam pirmą kartą pasireiškė priepuolis – dėl to jis buvo grąžintas atgal į prieglaudą. Vėliau jį buvo priglaudę kiti žmonės, bet taip pat gana greitai grąžino.

Kaip jam sekėsi priprasti jūsų namuose?

– Pradžioje buvo nelengva, nes, kaip minėjau, dar prieglaudoje jis ir į lauką nenoriai eidavo – praktiškai tekdavo išnešti.

Pirmas dvi dienas namuose jis tiesiog gulėjo koridoriuje prie durų. Prinešdavome jam ir maisto, ir vandens, bet jis nelabai į tai reaguodavo. Tačiau jau ketvirtą dieną pradėjo daugiau valgyti, uostyti bei domėtis, kurgi jis vis dėlto pakliuvo.

Buvo aišku tik tai, kad juo ilgai nebuvo rūpintasi: jis buvo labai apleistas ir sulysęs, pilnas blusų ir labai ligotas.

Po truputį jis visai neblogai adaptavosi. Dabar ir į lauką eina daug noriau, labai imlus mokymuisi ir dresūrai. Nors išliko toks pats individualistas, sakyčiau, mūsų namuose jis visai kitas šuo nei buvo prieglaudoje – atsiskleidė.

Asmeninio archyvo nuotr./Šuo Briusas
Asmeninio archyvo nuotr./Šuo Briusas

Kalbant apie augintinio ligą – kaip ji veikia jo būklę? Ar Jūsų namuose jam taip pat yra pasireiškę priepuoliai?

– Šunų epilepsijos požymiai ir eiga praktiškai identiški kaip ir žmonių, t. y. pasireiškia traukuliais, kurie gali būti sukelti streso, baimės, prastos savijautos ar ligos arba prasidėti be priežasties.

Priepuoliai įvyksta staiga ir trunka kelias minutes. Vaizdas tikrai ne pats maloniausias. Po priepuolio gyvūnas kurį laiką būna pasimetęs, stresuoja, jam reikia laiko, kad suprastų, kur jis yra ir kad yra saugus. Pavyzdžiui, Briusas pradeda lekuoti ir lakstyti po namus, mažiau reaguoja į savo vardą ir tik po kiek laiko Briusas ir vėl yra Briusas.

Mūsų namuose jam priepuoliai pasireiškė penkis kartus. Pirmasis kartas buvo baisiausias: mes suvokėme, kas tai per liga, žinojome, kaip tai vyksta ir ką tokiu atveju daryti, bet kai tai įvyko, buvo baisiau nei galvojome.

Tąkart priepuolis jam miegančiam pasireiškė mano sesers kambaryje. Pamenu, išgirdau, kad sesuo kviečia mane garsiau nei visada. Žinojau, kaip reikia suleisti vaistus, tačiau iš streso to padaryti nepavyko. Kitaip tariant, vaistai buvo visur, tik ne ten, kur reikia. Tuo metu buvo praėjusios gal dvi savaitės, kai jį buvome pasiėmę, todėl tikėtina, kad priepuolį paskatino stresas dėl naujos vietos.

Kiti kartai įvyko dvi naktis iš eilės, kai Briusas dar miegojo mano lovoje. Tiesiog vidury nakties pabudęs pajutau, kad jis „kratosi“ – tada jau nebebuvo laiko galvoti, ką daryti, suleidau jam vaistų. Abu kartus priepuoliai iškart ir praėjo.

Paskutinieji priepuoliai – pavieniai ir reti – vyko mums nebūnant šalia, tačiau iš aplinkybių bei požymių galima teigti, kad jie nebuvo stiprūs.

Asmeninio archyvo nuotr./Šuo Briusas
Asmeninio archyvo nuotr./Šuo Briusas

Ar kreipėtės į veterinarus, pradėjote taikyti gydymą?

– Dar prieglaudoje jam buvo pradėtas epilepsijos gydymas – dukart per dieną, ryte ir vakare, duodami raminamieji vaistai – mėnesiui jie kainuoja per 13 eurų.

Briuso liga ir jam paskirti vaistai buvo viena iš priežasčių, kodėl prieglaudoje rytinė pamaina prasidėdavo 9 val., o vakarinė pasibaigdavo 21 val. Tęsiame šią tradiciją ir namuose. Medikamentus greičiausiai jis turės vartoti visą gyvenimą.

Po priepuolių, įvykusių namuose, vežėme patikrinti Briuso sveikatą. Jis gydomas pas veterinarą, kuris specializuojasi su šunimis, sergančiais epilepsija.

Vidury nakties pabudęs pajutau, kad jis „kratosi“ – tada jau nebebuvo laiko galvoti.

Pasak veterinaro, tikėtina, kad priepuolius jam sukėlė virškinimo problemos. Šiuo metu Briusui diagnozuotas kepenų pažeidimas, todėl turėjome pakeisti jo mitybos įpročius. Visgi džiugu, kad priepuoliai pasidarė itin reti – matyt, judame teisinga linkme. Tą patį mini ir Briuso veterinaras.

Su kokiais iššūkiais dar tenka susidurti globojant Briusą?

– Neretai pagaunu save galvojant ir nerimaujant, kada bus sekantis priepuolis. Tai nėra nuolatinė įtampa, tačiau jeigu jis sukrebžda kitame kambaryje, iškart suklūstu ar nueinu pažiūrėti, kuo jis užsiima. Žinoma, su laiku nerimas sumažėjo, viskas pasidarė įprasta. Juk prie visko priprantama, svarbu tik nenuleisti rankų.

Nors Briusas visuomet būna pasiruošęs eiti į lauką, nauja aplinka jį gąsdina: dabar, vasarą, esant galimybei, norisi jį kažkur nusivežti, parodyti kažką nauja, bet jis to bijo. Žinoma, kiek galime ir kiek jis turi noro, stengiamės kuo ilgiau vaikščioti, pamatyti kažką nauja. Šiam tikslui pasitarnauja netgi šiuo metu vykstantys pėsčiųjų takų renovacijos darbai: įprasti keliai uždaryti, tad Briusui nelieka nieko kita, kaip tik žengti žingsnį iš savo komforto zonos ir ieškoti kitų kelių.

Briuso kailis purus, tad daug kas net nepastebi, kad jis neturi vienos akies, mano, kad kad plaukai ant jos užkritę.

Beje, prieglaudoje dėl akies ligos Briusui buvo pašalinta ir užsiūta akis. Manau, kad prie to jis priprato ir su tuo susigyveno, bet galbūt tai irgi prisideda prie jo baimių – visgi tai ne tas pats, kaip gimti be vienos akies.

Kita vertus, tai papildomos priežiūros nereikalauja ir didelių problemų nekelia. Atvirkščiai, Briuso kailis purus, tad daug kas net nepastebi, kad jis neturi vienos akies, mano, kad kad plaukai ant jos užkritę. Aš pataisau, kad jis jos net neturi. Būna juokinga stebėti aplinkinių reakcijas ir nuostabą, kai supranta, kad jis turi tik vieną akį.

Asmeninio archyvo nuotr./Šuo Briusas
Asmeninio archyvo nuotr./Šuo Briusas

Nebuvo minčių atiduoti Briusą atgal į prieglaudą?

– Ne, tokios minties tikrai nebuvo – nei anksčiau, nei dabar. Mes jau žinojome, ką imame, be to, esame atsakingi. Suvokiame, kad bus sunkumų, bus dar ne vienas priepuolis, bet tai mūsų visai negąsdina. Mes tiesiog norime, kad Briusas kuo ilgiau nugyventų visavertišką gyvenimą, kad jam būtų smagu.

Tikėtina, jog daugelis žmonių nesiryžtų priglausti epilepsija sergančio šuns. Ką jums suteikia tokio gyvūno globa?

– Greičiausiai patirties. Išmokau švirkštu suleisti vaistus (niekada neįsivaizdavau, kad teks tai daryti), valdyti stresines situacijas, taip pat efektyviai organizuoti bei planuotis laiką, prisitaikant prie būtinųjų Briuso poreikių.

O šiaip kažko labai ypatinga savo pasirinkime nematau: nesvarbu, kad jis vyresnis ar kad turi tokią ligą – Briusas visiškai normalus šuo, toks pats, kaip ir dauguma. Jis nori dūkti, krėsti šunybes, nori jaustis saugus bei mylimas.

Tikiu, kad ir epilepsija sergantys gyvūnai gali nugyventi komfortišką, gerą ir ilgą gyvenimą, būti puikūs augintiniai ir draugai. Viskas priklauso nuo žmogaus skiriamo laiko, teikiamo dėmesio ir rūpesčio.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?