Pradėjęs su draugais Deividu ir Egidijumi domėtis rašomosiomis mašinėlėmis, Mindaugas netruko įsitikinti, kad šis daiktas gali turėti netgi savo pirkėją. „Vieni mašinėles perka savo namams dekoruoti, o kiti ieško dar ir veikiančių – žmonių poreikiai labai skirtingi, bet mašinėlės tikrai dar daug kam reikalingos“, – sako Mindaugas, rodydamas savo su draugais sukauptas mašinėles, kurių dabar turi gal per dvidešimt.
Šiandien mašinėlės Mindaugo namus pasiekia dažniausia iš Australijos ir Nyderlandų, kur gyvena jo draugai ir nepraleidžia progos įsigyti įdomesnių ir vertingesnių rašomųjų mašinėlių. Kas gi sudaro jų vertę?
„Amžius, tiražas, t. y., kiek tokio modelio mašinėlių buvo pagaminta ir, žinoma, tai, kas ja dirbo. Nebūtinai tai gali būti žinoma asmenybė, nors tai pats geriausias variantas, vertę kelia ir žinomos firmos, kurioje galbūt ta mašinėle buvo dirbta, vardas.
Ypatingą vertę turi mašinėlės, pabuvojusios fronte, kartais pagal jų numerius netgi būtų galima nustatyti, kokiam karo korespondentui ji galėjo priklausyti. Apskritai, kuo daugiau sužinai apie mašinėlę ją įsigydamas, tuo daugiau galėsi papasakoti apie ją pirkėjui ir tuo didesnė bus jos vertė. Juk drauge su senoviniais daiktai žmonės perka ir jų istorijas. Kita vertus, vieni žmonės ieško kuo retesnių ir įdomiau atrodančių mašinėlių, nes nori jomis dekoruoti savo namus, kiti dar nori jomis ir rašyti, tad jiems vertingiausia veikianti mašinėlė“, – pastebėjimais dalijosi Mindaugas.
Mašinėlių pirkėjai, kaip ir jų pasirinkimai, irgi labai skirtingi. Dažnai jos perkamos ne tik sau, bet ir dovanų. „O tai visai gera investicija, juk senovinė mašinėlė jau niekada neatpigs, o tik brangs, nes rinkoje jų irgi mažės.
Vertingiausios pagal laikmetį yra iki Antrojo pasaulinio karo pagamintos mašinėlės. Po to jos tampa vis patogesnės naudoti, lengvėja, bet tas antikvarinis grožis nyksta. Kol galiausiai atsiranda plastikas, o po 1956-ųjų – jos tampa dar ir elektroninėmis. Tokių mašinėlių dabar jau niekas neįvardija kaip antikvariato, o greičiau vintažu. Pastarosios mašinėlės irgi turi savo pirkėjų, bet mažiau“, – pasakoja Mindaugas.
Šiandien mašinėles įsigyja ne tik privatūs asmenys. Jos domina muziejininkus, televizijos, teatro darbuotojus – visiems reikia rekvizito, alsuojančio praeities dvasia. Kolekcininkų, kokiu, pavyzdžiui, yra aktorius Tomas Hanksas, Mindaugui pavyko sutikti ir Lietuvoje. Vienas pirkėjas sakė turįs per 70 senovinių mašinėlių. Taigi mašinėlėmis domimasi ir kaip kolekciniais objektais.
Žurnalo, skirto senų rašomųjų mašinėlių kolekcininkams, leidėjas Chuckas Diltsas mano, kad JAV yra apie 600 rimtai šių prietaisų rinkimu užsiimančių žmonių. Bet jie išrankūs, turi savus kriterijus ir dažniausiai ieško modelių, pagamintų iki 1920 m., kol spausdinimo mašinėlės dar nebuvo standartizuotos. Pats leidėjas su partneriu turi ir rašomųjų mašinėlių muziejų su 800 įvairiausių modelių.
Taigi rašomosios mašinėlės gal ir prarado savo funkcinę vertę, bet kaip grožio objektas, galintis bet kuriam interjerui suteikti savotiško žavesio, elegancijos ir romantikos, išliks amžinai.
Rašomųjų mašinėlių ypatumai
Rašomoji mašinėlė buvo patentuota 1868 m., o pirmą kartą išleista į apyvartą ir parduota 1874 m. ginklų kompanijos „Remington“. Ši firma pirmoji vėliau panaudojo ir QWERTY raidžių sistemą, kuri iki šių dienų išlikusi ir mūsų kompiuterių klaviatūroje. Mašinėle, kurią matote nuotraukoje, dirbo žymus Nyderlandų žurnalistas.
Taškinė mašinėlė MIGNON pagaminta Vokietijoje 1912 m. Ji tikra retenybė, nes šio modelio mašinėlių buvo pagaminta tik 3000. Palyginus su 2 milijonų tiražais, tai lašas jūroje. Mašinėlės gamintojai siekė didesnio rašymo greičio ir siūlė ją naudoti biuruose. Vis dėlto, dirbti su tokia mašinėle reikėjo visai kitokių įgūdžių ir ji, nors ir greitesnė, taip ir neprigijo tarp vartotojų.
MERCEDES SELEKTA modelis pagamintas 1934 m. išsiskiria iš kitų to meto mašinėlių savo dailiu dizainu. Šios mašinėlės gamintojai buvo tolimais ryšiais susiję su gerai žinomo automobilio „Mercedes“ gamintojais ir net vaidijosi teismuose dėl to paties vardo panaudojimo. Bet svarbiausia, kad šis vardas pagrįstai žymi kokybę iki šių laikų – ir mašinėlės, ir automobilio.
1921 m. Amerikoje pagamintas CORONA modelis ypač mėgstamas kolekcionierių ir žmonių, ieškančių savo namams kažko dekoratyvaus. CORONA mašinėles gaminusi firma „Smith Corona“ visada pasižymėjo inovatyviomis idėjomis ir diktavo to metų mašinėlių dizaino madas. Vėliau ji pirmoji pastatė dangoraižį ir jame įkūrė savo biurą. Šeimininkai buvo labai pilietiški ir patriotiški, bet tai netrukdė jiems gaminti ginklų bei bombų sprogdiklių.
Vokietijoje gaminamos mašinėlės OLYMPIA Europoje buvo bene populiariausios ir gamintos iki 1990 m. Beje, mašinėlių amžių nustatyti gana nesudėtinga, nes labai dažnai jos turi serijinį numerį, o internete galima rasti serijinių numerių bazę anglų kalba.
Šis SMITH PREMIER modelis pagamintas 1908 m. JAV, Niujorke. Mašinėlė dar turi 6 eiles raidžių klavišų, atskirus klavišus mažosioms ir didžiosioms raidėms, o kai kurie iš jų dar ir mediniai. Tai buvo paskutinė mašinėlė pagaminta su 6 eilėm klavišų,bei paskutinė pagaminta „Smith Premier Typwriter“ kompanijos inžinierių. Reta, sena ir dekoratyvi, bet sunkiai atkeliama, tad vietą iš karto geriau išrinkti nuolatinę.
OLIVER buvo pradėta gaminti 1915 m. Amerikoje, bet firma turėjo filialą ir Anglijoje. Ji buvo laikoma geriausiai rašančia to laikmečio mašinėle, bet dėl savo svorio ir kainos nepritapo ir jos buvo pagaminta tik per 50 tūkst. Tai palyginti labai nedaug. Kolekcionieriai nori turėti šią mašinėlę tarp savo eksponatų vien dėl jo keisto ir išskirtinio vaizdo – mašinėlė tarsi su sparnais, bet tikrai per sunki „skristi“.
ROYAL gamintojai savo veiklą pradėjo 1904 m.JAV, Niujorke. Šio modelio mašinėlę pasauliui pristatė su trenksmu. Išmetė ją iš lėktuvo ir įrodė, kad ji itin patvari. Šis modelis gamintas nuo 1914 m. ir išsiskyrė tuo, kad buvo su stiklinėmis sienelėmis šonuose.
Dar daugiau įdomių atradimų ir straipsnių – naujame žurnale „Vintažo ženklai“.
