Rinkdavo kraitį, atsisveikindavo su rūtų darželiu
Paprašyta papasakoti, kaip mergvakariai atrodė anksčiau, kaip jie būdavo švenčiami, „Jutos švenčių“ įkūrėja, etnografė N.Gornatkevičė, pati organizuojanti mergvakarius pagal senąsias tradicijas, sakė, kad tai būdavo gražus, graudulingas vakaras. Jį vesdavo pirmoji pamergė. Būdavo vaišių stalas. Mama jaunajai pindavo plaukus.
„Žemaitijoje buvo toks gražus paprotys: jaunosios draugės vaikščiodavo po kaimą ir prašydavo ką nors padovanoti jaunosios kraičiui. Surinkdavo jį, nes jaunajai per vestuves reikėdavo dovanoti daug dovanų atvykusiems svečiams.
Gal ir ne mielas būdavo tas bernelis, bet geriau ištekėjusi negu netekėjusi.
Buvo ir tradicija atsisveikinti su rūtų darželiu, vainiko pynimas, dainavimas, šokiai, graudenimas – atsisveikinimas su tomis jaunomis dienelėmis, nes būdavo, kad tėvai parinkdavo bernelį, kuris gal jaunajai – nemielas, gal našlys ar senas, o mergina būdavo įsimylėjusi visai kitą.
Taigi graudendavosi, nenorėdavo tokio gyvenimo, dažniausiai tekdavo į vyro namus išeiti, toli nuo tėvelių. Tas atsiskyrimas nuo jaunystės būdavo gana skausmingas. Merginos žinodavo, kad moters dalia nelengva, reikės būti ir šeimininke, ir žmona, ir mama, sunkiai dirbti“, – pasakojo etnografė.
Nė viena nenorėjo likti senmerge
Nepaisant to, N.Gornatkevičės teigimu, tuo laiku visos merginos norėjo ištekėti – būti vienišai anuomet būdavo kaip didžiausia bausmė.
„Nes tada gyvensi pas brolį ar pas sesę, neturėsi statuso. O ištekėjusi moteris gaudavo statusą, kuris jai buvo labai svarbus. Ir, net jei vykdavo jaunosios atkalbinėjimai, kiekvienai buvo linkima ištekėti.
Vykdavo net tokie ritualai: kai merginos per mergvakarį vaišindavosi, reikėdavo patempti staltiesę ir sakyti: „Aš išeinu ir visos išeis.“ Arba pamergės, suvijusios siūlų kamuoliuką, duodavo jį jaunajai, o ši mesdavo kamuoliuką sakydama, kad visas išsives. Sakoma, kad labai svarbu buvo prisiminti visas savo drauges prieš išeinant iš namų, jog jas išsivestų – t. y., kad ir jos ištekėtų. Labai svarbus buvo statuso pakeitimas, nė viena nenorėjo likti senmerge, – paaiškino etnografė.
– Dabar moterys – šiuolaikiškos, jos gali rinktis, ir mergvakarių kita prasmė: visos merginos ateina laimingos, pačios norėdamos ištekėti. O anksčiau, gal ir ne mielas būdavo tas bernelis, bet geriau ištekėjusi negu netekėjusi. Taigi toks ryškus skirtumas, jei lygintume su šiomis dienomis.“
Vaikinai gamindavo dovanas merginoms
Bernvakariai anksčiau taip pat buvo švenčiami, tik jie – kitokio pobūdžio nei mergvakariai. Kaip pasakojo pašnekovė, jaunikis susitikdavo su savo draugais, pabroliais, bernvakariuose netrūkdavo pokštų ir juokų, vaikinai merginoms gamindavo kokias nors mažas dovanėles – pavyzdžiui, švilpynę ar ką kitą, ir dovanodavo jas per vestuves.
„Jaunikio tėvas papjaustydavo lašinukų, svogūniukų ir bernelius pavaišindavo degtinyte“, – sakė etnografė.
Šiandien vaikinai bernvakariams dažniausiai renkasi ekstremalius išbandymus arba ramų pasisėdėjimą su draugais.
Šiandien, N.Gornatkevičės teigimu, vaikinai bernvakariams dažniausiai renkasi ekstremalius išbandymus – pavyzdžiui, šuolį su guma nuo bokšto ar tilto, arba paprastą, ramų pasisėdėjimą su draugais – išsinuomoja pirtelę.
Sovietmečiu tradicijos išnyko
Kaip pasakojo etnografė, sovietmečiu mergvakarių ir bernvakarių tradicijos išnyko. „Moterys, kurios tuokėsi apie 1972-uosius, jau mergvakarių nebešventė. Ir vestuvių tradicijos sovietmečiu pakito, buvo iškraipytos, nebebuvo tęstinumo“, – sakė pašnekovė.
Jos teigimu, mergvakariai ir bernvakariai vėl buvo pradėti švęsti Lietuvai atgavus nepriklausomybę. „Jaunimas pradėjo žiūrėti, kaip jie švenčiami užsienyje, gal pamatė ir filmuose, ir nuo 1999-ųjų jie vėl po truputį, kas kaip sumanė, buvo pradėti švęsti.
Mergvakarių būdavo visokių. 2006-aisiais rašiau darbą apie šiuolaikines vestuves, jau tada merginos buvo išrankios – renginių organizatorių prašydavo, kad paorganizuotų įdomesnį mergvakarį, gal kokį teminį vakarą surengtų. Po truputį buvo pradėta gręžtis ir į senąsias tradicijas, merginos norėjo gilesnės mergvakarių prasmės, nebe tik pavaikščioti su užduotimis“, – pasakojo etnografė N.Gornatkevičė.
Kopijavo holivudinius filmus
Buvo laikotarpis, kai mūsų šalyje švenčiami mergvakariai buvo įgavę vulgarumo atspalvį: ir dėl naudojamos atributikos, ir dėl užduočių svetimiems vyrams, ir dėl pačių merginų aprangos. Paklausta, kaip mano, kas suformavo būtent tokią šios šventės koncepciją, etnografė sakė, kad veikiausiai viskas klostėsi natūraliai:
„Buvome labai prispausti, norėjome laisvės, o visada atrodo, kad pas mus viskas nėra taip gražu kaip kitur ir kad saulė svetur ryškiau šviečia. Taigi buvo kopijuojami holivudiniai filmai ir bandoma imituoti. Kadangi buvo nutrūkusi mergvakarių tradicija, mamos jų irgi nebešventė, merginos nežinojo, kaip juos švęsti, nebuvo, kas papasakotų. Jos tiesiog tą vakarą norėjo pabūti su savo draugėmis, tad kaip mokėjo, taip ir šventė.“
Pašnekovė labai kvietė atkreipti dėmesį į tai, kad mergvakaris – šventė nuotakai. Pasak jos, labai dažnas atvejis, kai draugės jaunajai surengia mergvakarį atsižvelgdamos ne į ją, o į savo pačių norus – kokio mergvakario norėtų jos.
Esu girdėjusi moterų atsiliepimų, kaip jos būtų norėjusios ko nors panašaus į šį mergvakarį, užuot vaikščiojusios trumpais sijonėliais po miestą.
„Ir per savo organizuojamus mergvakarius esu girdėjusi jau ištekėjusių moterų atsiliepimų, kaip jos būtų norėjusios ko nors panašaus į šį mergvakarį, užuot vaikščiojusios trumpais sijonėliais po miestą.“
Atsigręžia į senąsias tradicijas
Ilgainiui, pasak etnografės, pradėjo keistis ir mergvakarių šventė – merginoms vis labiau norėjosi kokybės, švęsti prasmingiau ir įdomiau, nebūtinai tradiciškai, bet su žaidimais, vaidinimais ir pan., nebeužtekdavo tik nueiti į klubą. O renginių organizatoriai tuos poreikius taip pat ėmė pildyti.
Pašnekovės teigimu, šiuolaikiniai mergvakariai yra labai įvairiaspalviai. Dažnai jie susideda iš trijų ar net keturių dalių.
„Būna tokių mergvakarių, kad viena dalis pas mane – pagal senąsias tradicijas, paskui dar kur nors išvažiuoja. Būna ir tokių, kad visą šventę merginos praleidžia čia“, – sakė etnografė.
Dabar, pašnekovės teigimu, vėl atgimsta mergvakariai pagal senąsias tradicijas. Yra ir nemažai vietų, kur tokie rengiami, o merginos nustemba, kad ši šventė gali būti tokia smagi ir graži.
Paklausta, kaip atrodo jos pačios rengiami mergvakariai ir kokias tradicijas stengiasi per juos atgaivinti, N.Gornatkevičė sakė, kad būna net keletas galimų variantų. Vienu jų pasidalijo.
„Pirmiausia merginas aprengiu tautiniais drabužiais, jie stilizuoti, nebe tokie originalūs, bet merginos patiria, ką reiškia dėvėti tokį tautinį drabužį, kaip moterims buvo sunku juos nešioti, ypač vasarą, kai taip karšta.
Tada darome tradicinį plaukų šukavimą, tradicinę nuotakos šukuoseną, visos sako savo palinkėjimus.
Paskui nukerpamas plaukų galiukas, daromas atsisveikinimo ritualas – plaukai sudeginami, tai žymi perėjimą iš mergystės į moterystę, mergina, tuos pelenus išpūsdama, galvoja apie savo labai gerą vedybinį gyvenimą.
Tada einame lankyti rūtelių, nusiskinti, atsisveikinti su jų darželiu. Anksčiau merginų ryšys su žolynais buvo itin glaudus, merginos kaime lenktyniaudavo, kuri turės gražesnį gėlyną, o jame būtinai turėdavo būti rūtelė. Taigi rūteles palaistome, paskui piname jų vainikėlį.
Prie šio pynimo prisideda kiekviena draugė, sako linkėjimus. Jie labai svarbūs tiek mergvakario, tiek vestuvių dieną, nes palinkėjimai turėdavo magišką galią – buvo sakoma: kuo daugiau linkima, tuo daugiau išsipildys, todėl reikia linkėti iš širdies. Turime ir specialią knygutę, kur sugula merginų palinkėjimai, o nupintu vainiku papuošiama jaunosios galva.
Šokame, mokomės tradicinių šokių, yra toks atsisveikinimo suktinis, per kurį atsisveikinama su kiekviena drauge. Išbandome senovinius buities darbus. Jaunajai reikia ir vaiką suvystyti, pažiūrime, ar pasirengusi, ar draugės leidžia ištekėti, – šypsodamasi apie tradicijas, taikomas šiandieniuose mergvakariuose, pasakojo etnografė.
– Esu įvedusi tokią naujovę – piname šiaudinę svajonių kėdutę. Yra tokia legenda, kad šiaudų amato pynėjas susapnavo poną Dievą, šis pasakė: ką išmokysi supinti tokią kėdutę, visiems tos svajonės išsipildys. Taigi piname iš šiaudelių tą kėdutę, beje, merginoms tai labai patinka, o jaunoji pindama svajoja apie gerą vedybinį gyvenimą.
Prisimenant žemaitišką tradiciją, kai rinkdavo dovanas jaunajai, ir dabar merginos jaunajai padovanoja kokias nors smulkias dovanėles, skirtas buičiai, vedybiniam gyvenimui. Na, o pabaigoje darome linksmą fotosesiją.“
