Gilios tradicijos ir draudimai
Šis laikotarpis Lietuvos istorijoje turi didelę krikščioniškąją ir simbolinę prasmę. Anot Vilniaus etninės kultūros centro vyr. koordinatorės Marijos Liugienės, senovės lietuviai tikėjo, kad Kūčios ir Kalėdos tarsi užbaigia senąjį metų ciklą ir po jo prasideda naujasis, tad ir pasitikti jį reikia atitinkamai pasiruošus.
„Buvo tikima, kad į naująjį etapą reikia žengti apsivalius ir kūną, ir sielą, todėl advento laikotarpiu – iki Kūčių – būdavo būtina sugrąžinti visas turimas skolas, taip pat atsiprašyti ir išspręsti visus per metus kilusius konfliktus. Svarbus tuo laikotarpiu buvo ir namų ūkis – reikėdavo jį iš pagrindų sutvarkyti ir išsikuopti namus.
Kadangi Kalėdas derėdavo pasitikti švariu kūnu ir siela, Kūčių dieną būdavo ruošiama pirtis arba visa šeima maudydavosi kubile – tai būdavo tam tikras apeiginis apsivalymas, apsiprausimas. Kitose šalyse elgdavosi panašiai: Graikijoje, pavyzdžiui, buvo naudojamas tik tylomis atneštas šaltinio vanduo, kuris prieš tai dar būdavo pašventinamas į jį įdedant kalėdaitį, šventintos duonos ar sidabrinį pinigą. Buvo tikima, kad šiuo „tyliuoju“ vandeniu apsipraususią šeimą visus metus lydės sveikata“, – apie papročius pasakoja M. Liugienė.
Manyta, kad per adventą nevalia skolintis (nei maisto, nei pinigų), ypač šis draudimas stiprus būdavo Kūčių dieną. Etnologė pasakoja, kad senovės lietuviai tikėjo, jog tokiu atveju bus blogi metai tiek tam, kuris skolina, tiek ir tam, kuris skolinasi.
Anot specialistės, advento metu buvo laikomasi ir tam tikrų draudimų. Kadangi anksčiau buvo tikima, jog per šias keturias savaites nevalia atlikti to, kas naikina visumą. Advento metu nebūdavo galima pjauti medžių, kapoti malkų. Taip pat manyta, kad nevalia skolintis (nei maisto, nei pinigų), ypač šis draudimas stiprus būdavo Kūčių dieną. Etnologė pasakoja, kad senovės lietuviai tikėjo, jog tokiu atveju bus blogi metai tiek tam, kuris skolina, tiek ir tam, kuris skolinasi.
Iki pat šių laikų dar išlikusi ir pasninko tradicija. Tiesa, anot etnologės, visas keturias savaites jo yra laikomasi jau gan retai, veikiau ši tradicija dar gyva tik Kūčių dieną.
„Senovėje pasninkas būdavo gan griežtas, nuo jo nebūdavo atleidžiami net ir vaikai, kurie jau yra gavę pirmą komuniją. Sulaužyti jį galėdavo tik ligoniai, kuriems dėl tam tikrų priežasčių pasninkas galėdavo dar labiau pakenkti sveikatai.
Pasninko laikotarpiu valgyti buvo galima tik augalinės kilmės maistą, taip pat žuvį ar silkę, daug buvo valgoma ir įvairių raugintų produktų. Itin griežtai besilaikantys pasninko advento laikotarpiu netgi jokių pieno produktų nevalgydavo.
Taip pat skaitykite: Mityba pasninko metu: kaip nesuklysti ir nepakenkti savo sveikatai?
Šiais laikais pasninko laikomasi itin retai. Išties gaila, nes pasninkaujant ne tik išvalomas organizmas, bet pailsi ir liežuvis bei skonio receptoriai nuo tam tikrų produktų. Tada per Kalėdas ir ta mėsa kur kas skanesnė būna“, – pasakoja M. Liugienė.
Spėdavo ir orus
Anot etnologo ir Lietuvos edukologijos universiteto profesoriaus Liberto Klimkos, didžiosios žiemos šventės laukimą – adventą – seniau paįvairindavo pirmosios gruodžio pusės išskirtinės dienos (šv. Barbora, šv.Mikalojus, šv. Liucija). Viena įdomiausių – šv. Liucijos arba kitaip – Šviesos diena, minėta gruodžio 13-ąją.
„Nuo Šviesos dienos iki Kalėdų žmonės seniau atidžiai stebėdavo orą: manyta, kad kiekviena diena atitinkanti kitų metų mėnesį; pavyzdžiui, kokia gruodžio tryliktoji, toks bus sausis, keturioliktoji – vasaris, penkioliktoji – kovas ir taip toliau.
Svarbu būdavo įsidėmėti, kiek kurią dieną šviečia saulė, ar šalta, kada darganoja ir panašiai. Burdavo ir taip: paberdavo prie namų slenksčio dvylika žiupsnelių druskos, atitinkančių dvylika mėnesių, ir po kurio laiko žiūrėdavo, kuris labiau sudrėks – tas mėnuo ir bus lietingiausias“, – senovės lietuvių papročius mini profesorius L. Klimka.
Advento simboliai
Vienas svarbiausių šio kalėdinio laukimo simbolių – advento vainikas, taip pat turintis sakralią prasmę ir skatinantis darną bei ramybę šeimoje.
„Prieš pat adventą pinamo vainiko pagrindiniai komponentai – amžinai žaliuojančios eglės arba pušies šakos, taip pat keturios žvakės, simbolizuojančios keturis iki Kalėdų likusius sekmadienius. Šiais metais pirmasis sekmadienis skaitosi lapkričio 29-ąją, tad tada ir reikia degti pirmąją advento vainiko žvakę, antrąjį sekmadienį jau uždegamos dvi žvakės ir taip toliau.
Žvakę deginti galima bet kuriuo paros metu, tik anksčiau ji būdavo uždegama sekmadienio vakarą visai šeimai susėdus prie stalo, tuomet vieni pasimelsdavo, kiti pagiedodavo, aptardavo dienos darbus, pasikalbėdavo ar atsiprašydavo. Juk ugnis tarp senovės lietuvių taip pat turėdavo sakralią prasmę“, – tikina Marija Liugienė.
Remiantis etnologiniais šaltiniais, būdavo svarbu ir žvakių spalvos – ant vainiko degti reikėdavo tris violetines ir vieną rožinę žvakę. Džiaugsmą simbolizuojanti rožinė žvakė uždegama turėdavo būti trečiąjį advento sekmadienį.
Anot Marijos Liugienės, svarbią reikšmę advento laikotarpiu, taip pat per Kūčias ir Kalėdas, turi ir įvairūs palinkėjimai.
„Palinkėjimai, išsakyti šiuo sakraliu metu, iš tiesų pildosi, todėl gražu, kuomet ši tradicija pratęsiama mokyklose ar darželiuose. Anksčiau šie palinkėjimai tarsi ir būdavo tam tikras advento kalendorius. Jis buvo ne toks, koks yra dabar, atėjęs iš Vakarų šalių, kuomet vaikams kiekvieną dieną duodamas saldainis ar koks žaisliukas – juk tame nėra jokių edukacinių tikslų ar naudos.
Daug geriau būtų, jei tėvai vaikams kitaip ugdytų Kalėdų laukimą ir kantrybę. Padarykite verčiau savo vaikui gerų darbų kalendorių, kad kiekvienas jo veiksmas turėtų prasmę ir augintų jį bei tobulintų kaip asmenybę. Taip vaikai jau nuo vaikystės bus mokomi klausytis sąžinės ir apgalvoti savo darbus“, – pataria etnologė.
Gerumo ir dosnumo metas
Marija Liugienė primena, kad ir per Kūčias vis dar išlikusi tradicija laužant kalėdaitį išsakyti savo šeimos nariams palinkėjimus ateinantiems metams bei pademonstruoti gerumą bei dosnumą kiek vargingiau gyvenantiems.
„Per Kūčias buvo svarbu padėti ir vargstantiems, tad jei kaime būdavo koks vienišas ar neturtingas žmogus, jį būdavo priimta pakviesti prisėsti prie Kūčių stalo. Taip pat per šią vakarienę būdavo prisimenami ir mirę artimieji – jiems taip pat ant stalo būdavo padedama lėkštė arba kitur – sukryžiuotos dvi eglės šakutės. Todėl kartu tai būdavo ir gyvųjų, ir mirusiųjų šventė.
Svarbu buvo ir pirmasis lankytojas Kalėdų rytą – senovėje jis būdavo džiaugsmingai pasitinkamas“, – gilias senovės lietuvių tradicijas primena etnologė.
Ateitį nulems vyšnios šakelė
Kalbėdama apie adventą, etnologė primena ir smagų burtą, kurį anksčiau dažnai naudodavo jaunos ir netekėjusios merginos.
„Šv. Andriejaus dieną, kuri šiais metais bus lapkričio 30-ąją, nusiskinkite sode (geriausia net ne savo) vyšnios šakelę, pamerkite ją į stiklinę vandens ir laikykite iki pat Kūčių vakarienės. Buvo tikima, kad jei iki Kūčių vyšnios šakelė pražys, gali būti, kad tais metais ištekėsite.
Aš ir pati kažkada juokais pabandžiau šį burtą – šakelė pražydo ir tais pačiais metais ištekėjau“, – pasakoja Vilniaus etninės kultūros centro vyr. koordinatorė Marija Liugienė.
