Per karantiną pajuto didžiulį norą keltis į kaimą
Eugenijus didžiąją dalį savo vaikystės ir vasaros atostogas praleisdavo kaime. Anot jo, kaip ir daugelis lietuvių, jis patyrė, ką reiškia gyventi gamtos apsuptyje. Ši patirtis išliko ir suaugus, todėl bėgant metams, E.Barzdžius vis prisimindavo tą smagų laiką.
„Nemažai teko keliauti, o gyvendamas Vakarų Europoje, mačiau daug įvairių gyvenimo kaime variacijų – nuo vienos šeimos iki pakankamai didelių komunų. Mintys apie sugrįžimą į kaimą labai aiškiai sukosi galvoje. Prisimenu, kaip dar 2009 metais tuometinei draugei nupiešiau viziją, kaip ir ką darysiu ateityje“, – pasakoja Eugenijus.
E.Barzdžius tikina, kad jam nuo pat pradžių buvo svarbu, jog namas kaime nebūtų mažas, mat ateityje jis norėtų atsivežti kartu gyventi savo mamą, draugės tėvus ir pasilikti užtektinai vietos sau. Be to, namas turėtų būti mūrinis. Būtent tokius kriterijus atitinkančių pastatų Eugenijus ėmė žvalgytis praėjusį pavasarį.
„Prasidėjo pirmas karantinas, ir visos mano vizijos ryškiai atbudo, pradėjo vis labiau klibinti ir prašyti mano
sprendimo. Tuomet ryžausi žengti žingsnį ir rasti tokią vietą, kur norėčiau įgyvendinti seniai susikristalizavusią idėją“, – sako E.Barzdžius.
Gimęs ir užaugęs didmiestyje, Eugenijus daugiau nei 10 metų praleido Vilniuje, kurį laiką gyveno ir Vakarų megapoliuose. Mieste jis jautėsi gerai, tačiau visada jautė kaimo trūkumą, vis dažniau savęs klausdavo, kur yra laimė, o džiugesį mažino ir miesto minusai.
„Vargino spūstys, suspaudimas erdvėje... Be to, kai esi iš paprastos šeimos, neturi didelių palikimų ir neišlošei loterijoje, supranti, kad norint turėti nuosavą kampelį, reikia imti paskolą ir taip save ilgam surišti su gyvenimu mieste“, – teigia E.Barzdžius.
Norint turėti nuosavą kampelį, reikia imti paskolą ir taip save ilgam surišti su gyvenimu mieste.
Praėjusį pavasarį ėmęs dairytis sau tinkamo namo kaime, Eugenijus užtruko vos kelias savaites, kol pamatė patinkantį variantą. Tai buvo apleista mokykla Kulmenuose, Tauragės apskrityje, kur pastatas skaičiuoja jau daugiau nei 100 metų.
„Jau seniai buvau sau suformulavęs kriterijus, pagal kuriuos ieškojau namo, todėl neturėjau jokių dvejonių. Kai radau mokyklą, priėmiau sprendimą kraustytis gyventi į kaimą. Persikėliau sausio mėnesį“, – sako E.Barzdžius.
Atsikraustė į visiškai apleistą pastatą
Eugenijus iki tol dirbo aukštose pozicijose tarptautinėse kompanijose ir, kaip pats sako, priklausė „baltųjų apykaklių“ kategorijai. Nors karjera klostėsi sėkmingai, jis be jokių dvejonių nusprendė ją atidėti į šalį ir nuo šiol savo gyvenimą paskirti kaimui, kuriame Eugenijaus laukė itin daug darbo.
„Mano įsigytas pastatas yra mokykla, kuri uždaryta nuo 2007 metų – visą šį laiką čia nieko nevyko, namas yra apleistas, avarinės būklės. Kai persikėliau, nebuvo vandentiekio, tačiau šiandien jau turiu šilto vandens. Vis dėlto šildytis iki šiol negalima, nes kaminai yra labai apleisti“, – pasakoja E.Barzdžius.
Ketvirtą mėnesį kaime gyvenantis Eugenijus pirmiausia turėjo atlikti daug paruošiamųjų darbų – jam teko tvarkyti aplinką, ruoštis šilumos įvedimui. Kur reikalinga technika ar profesionalų rankos, Eugenijui padeda kaimynai, tačiau visa kita jis stengiasi padaryti pats.
„Kaip visuose senuose pastatuose, yra privilkta daug chlamo. Jo išvalymas reikalauja laiko, kadangi reikia rūšiuoti, negalima visko mesti į vieną šiukšliadėžę. Rūšiavimas ir namo kuopimas užtrunka tikrai ne vieną dieną, – aiškina E.Barzdžius. – Be technikos nei kelmų, nei seno stadiono asfalto pats su kastuvėliu neišlupčiau. Yra nemažai norinčių man padėti, tačiau dėl karantino ribojimų ne visi gali atvykti.“
Šiuo metu Eugenijus daugiausia dėmesio skiria avių pašiūrės statybai, siekia įrengti joms ganyklą, netrukus jau ketina ją apjuosti tinklu ir parsivežti škudžių, seną avių rūšį. Ir nors jis jau jaučiasi visiškai atsidavęs naujam gyvenimui kaime, pripažįsta, jog ryšiai su miestu vis dar nenutrūkę.
„Jaučiu poreikį mažiems civilizacijos malonumams, pavyzdžiui, skalbimo mašinai. Be to, savo „Youtube“ kanale kuriu vaizdo įrašus apie kasdienybę kaime, todėl kad galėčiau juos montuoti, tenka grįžti pas mamą, nes technikai čia būti per šalta“, – sako E.Barzdžius.
Nors Eugenijus dar šiek tiek darbuojasi nuotoliniu būdu, netolimoje ateityje ketina išsilaikyti versdamasis ūkininkavimu. Būsimų lauko darbų jis itin laukia ir neslepia, jog persikėlęs į kaimą, iš karto pasijautė nuostabiai.
„Nerealu, kai gamta džiugina savo įvairiu grožiu – žiemą būna šerkšnas, pūga, didžiulis šaltis. O nešildomose patalpose būna labai, labai šalta“, – šypsosi E.Barzdžius.
Gyvena be šildymo ir virtuvės
Atsikrausčius į visiškai apleistą namą, Eugenijui teko susidurti su nepatogumais, tačiau ilgiau delsti gyvendamas mieste jis nebenorėjo, kadangi dėl karantino suvaržymų persikėlimas galėjo nusitęsti į dar vėlesnį laiką.
„Reikėjo priimti sprendimą važiuoti, kad ir vienam, be patogumų, bet bent eiti į priekį pamažu tvarkantis. Kai prasidėjo didžiausi šalčiai, išbuvau iki -12, o temperatūrai kritus žemiau, trumpam grįžau į miestą. Šalčiausiu metu šildžiausi drabužiais ir fiziniu darbu, miegu šiltai apsirengęs, tačiau nejaučiu kančios, nes suprantu, kad tai yra laikina.
Name nėra virtuvės, todėl maistą šildau tik mikrobangų krosnelėje arba užpilu karštu vandeniu. Dažniausiai tenka valgyti užpilamas sriubas, košes, karštus sumuštinius, daržoves. Prie to reikia priprasti, o kai žinai, kad turi tikslą, pasidaro lengviau“, – tikina E.Barzdžius.
Iššūkių kelia ir tai, kad šiuo metu Eugenijus gyvena vienas, todėl jam teko išmokti būti pačiam su savimi.
„Name šalta, nepatogu, todėl reikia tvarkytis su savo galva, ugdyti valią ir ryžtą“, – sako E.Barzdžius.
Name šalta, nepatogu, todėl reikia tvarkytis su savo galva, ugdyti valią ir ryžtą.
Eugenijaus manymu, išlaidos namo prikėlimui priklauso nuo kiekvieno individualiai – galima išleisti nuo keliasdešimt iki kelių šimtų tūkstančių eurų. Vis dėlto, jo manymu, tai atsiperka, kadangi gyvenant kaime yra mažiau pagundų nei mieste, todėl galima nemažai sutaupyti.
„Aš buvau labai nustebintas žmonių gerumo, ypač dėl aplinkos tvarkymo ir sunkiosios technikos poreikio. Jei ne gerų kaimynų pagalba, vargu ar būčiau prisikvietęs ką nors iš kito kaimo, kad atvažiuotų ir padėtų padaryti. Jiems esu be galo dėkingas“, – sako E.Barzdžius.
Ateityje Eugenijus planuoja sutvarkyti gyvenamąjį pastatą, šildymo ir vandentiekio sistemą ir taip pamažu naują būstą paversti patogiu namu.
„Čia didesnis laisvės jausmas nei mieste, turime daugiau erdvės, nesigrūdame, esame gamtos dalis. Nebūna nė vienos vienodos dienos, nenuobodu, viskas nuolat kinta. Smagu, kai beveik viską gali daryti pats, patiri daug kūrybinio proceso“, – džiaugiasi E.Barzdžius.
Iš ūkininkavimo pragyventi ketinantis Eugenijus tikina, kad visavertiško kaimo gyvenimo dar nepajuto, tačiau jau dabar džiaugiasi savo sprendimu. Jis pripažįsta nežinantis, kaip viskas klostysis ateityje, tačiau nei kraustymosi, nei į šalį atidėtos karjeros jis nesigaili.
„Man niekada gyvenime nebūna gaila – net ir klaidų, nes jei nebūčiau jų padaręs, nebūčiau tuo, kas esu“, – sako Eugenijus.
